lit savokos

Réussis tes devoirs et examens dès maintenant avec Quizwiz!

Romansas (isp. romance)

lyrikos žanras, pasižymintis ypatingu jausmingumu; daina tapęs jausmingas meilės eilėraštis.

Liaudies daina

lyrinis dainuojamosios tautosakos kūrinys, kuriame susilieja poezija ir muzika.

Proza (lot. prosa - nevaržoma)

neeiliuota kalba parašyti literatūros kūriniai; viena iš pagrindinių (greta poezijos) kalbos organizavimo būdų.

Pasaka

pasakojamosios tautosakos ir literatūros žanras, kuriam būdinga ypatinga išmonė, pramanyta istorija, stebuklingų galių turintys veikėjai, nepaprasti daiktai, reiškiniai.

Ironija (gr. eironeia - apsimetimas)

paslėpta pašaipa, kai paliekama galimybė jos ir neįžvelgti; juoką sukeliantis perkeltinis reikšmės vartojimas, kai žodis ar žodžių junginys įgyja priešingą reikšmę.

Rimas

poezijos eilučių pradžios arba pabaigos žodžių skiemenų vienodas arba panašus skambesys. Rimas svarbus ne tik skambesiui, bet ir eilėraščio prasmei.

Konfliktas

priešingų jėgų, personažų tikslų, įsitikinimų, nuomonių susidūrimas literatūros kūrinyje.

Charakteris (gr. charakter - bruožas, ypatybė, žymė)

sąvoka, vartojama apibūdinti ryškių, individualių bruožų turintį literatūros kūrinio veikėją.

Laikas

tai matmuo, kuris pasako, kada vyksta kūrinio veiksmas.

Erdvė

tai matmuo, kuris pasako, kur vyksta kūrinio veiksmas.

Lyrinis eilėraštis

tai nedidelės apimties eiliuotas kūrinys, kurio pagrindas - meninis vaizdas, jam būdinga ritmiška kalba, lyrinio "aš" (lyrinio subjekto) vidiniai išgyvenimai, jausmai, apmąstymai.

Tema

tai, apie ką kūrinyje (tekste) pasakojama.

Idėja (pagrindinė mintis)

tai, kas svarbiausia pasakoma kūriniu. Kūrinio idėja

Humoras (lot. humor - skystis, kurį senoji medicina laikė lemiančiu žmogaus temperamentą)

švelnus, neįžeidžiamas žmonių savybių ir tikrovės reiškinių pašiepimas, kuris atskleidžia optimistinį požiūrį į gyvenimą.

Retorika (gr. rhetorike, techne - iškalbos menas)

iškalbos viešo kalbėjimo arba įtikinimo menas, kurio taisyklės buvo sukurtos senovės Graikijoje.

Satyra (lot. satira < satura - mišinys, kratinys)

kandus, aštrus žmogaus ir visuomenės ydų išjuokimas, kuris atskleidžią kritinį požiūrį į tikrovę.

Siužetas (pranc. sujet - dalykas)

kūrinio istorijos pasakojimo būdas; kūrinyje esantis įvykių išsidėstymas.

Intriga (lot. intrico - painioju)

kūrinio struktūros dalis, mįslingas siužeto elementas, kuris žadina skaitytojo, žiūrovo susidomėjimą, smalsumą ir reikalauja įminimo.

Legenda (lot. legenda - tai, kas skaitytina)

literatūros ir tautosakos žanras, kuriam būdingi antgamtiniai

Ekspozicija [lot. expositio - išdėstymas, paaiškinimas]

literatūros kūrinio pradžios dalis, kurioje supažindinama su veiksmo aplinkybėmis ir personažais.

Monologas (gr. monos - vienas + logos - kalba, žodis)

literatūros kūrinio veikėjo išsakomos mintys arba sau sakoma kalba.

Dialogas (gr. dialogos - pokalbis)

literatūros kūrinio veikėjų pokalbis.

Literatūros rūšis

literatūros kūrinių visuma, kurią sieja panaši kalbinė raiška, vaizdavimo būdas, santykis su pasauliu. Nuo Antikos laikų literatūros kūriniai skirstomi į tris rūšis: epą (epiką), lyriką ir dramą. Kiekviena literatūros rūšis dar skirstoma į smulkesnes grupes - žanrus.

Lyrizmas, lyriškumas

lyrikai būdingų bruožų visuma. Šiais bruožais - jausmingumu, subjektyvumu, pakilumu, vaizdinga, metaforiška kalba, muzikalumu - gali pasižymėti ir kitų literatūros rūšių kūriniai: drama, apsakymas, romanas ir kt.

Epas (gr. epos - žodis, pasakojimas)

1. Viena iš trijų literatūros rūšių kurios pagrindą sudaro pasakojimas, įvykių aprašymas. Pagrindiniai epo žanrai: epas, romanas, apysaka, apsakymas. 2. Eiliuotas didelės apimties kūrinys, pasižymintis pakylėtu stiliumi, didingais ir apibendrintais vaizdais, idealizuotais herojais.

Lyrika

1. Viena iš trijų literatūros rūšių, kurios pagrindą sudaro asmens jausmų ir minčių raiška. Pagrindiniai lyrikos žanrai: eilėraštis, sonetas, baladė, poema. 2. Senovės Graikija lyrika vadintos dainos atliekamos pritariant lyra - styginiu muzikos instrumentu. Lyrikos kūriniai paprastai yra nedidelės apimties, rašomi eilėmis, juose vyrauja lyrinio "aš" (lyrinio subjekto) jausmai, išgyvenimai, apmąstymai.

Drama (gr. drao - veikti)

1. Viena iš trijų literatūros rūšių, kurios pagrindą sudaro veiksmas, konfliktas ir veikėjų dialogai. Pagrindiniai dramos žanrai : tragedija, drama, komedija. 2. Vienas iš dramos rūšies žanrų, iškilęs Naujaisiais laikais, pasižymintis laisvesne forma už tragediją ir komediją.

Baladė (iš lot. ballo - šoku)

lyrikos žanras, kuriam būdingas dramatiškas siužetas, epinis pasakojimas, ryškūs personažai, herojai, nerimo ir baimės nuotaika.

Pasakotojas

asmuo, kuris pasakoja istoriją (atminkite, kad jis nėra autorius; autorius - tai asmuo, kuris parašė istoriją). Pasakotojas istoriją gali pasakoti: pirmuoju asmeniu - pasakotojas istorijoje dalyvauja ir prisiima pagrindinio arba antraeilio veikėjo vaidmenį; trečiuoju asmeniu - pasakotojas istorijoje nedalyvauja.

Dramatizmas, dramatiškas

dramos rūšiai būdingų bruožų visuma. Šiais bruožais - veiksmo įtampa, intensyvumu ir kryptingumu, konfliktiškumu, kalbos dialogiškumu - gali pasižymėti ir kitų literatūros rūšių kūriniai: baladė, eilėraštis, romanas, apsakymas ir kt.

Remarka

dramos tekste esančios pastabos, pateikiančios glaustą informaciją apie veikėjus (pvz. jų išvaizdą, veiksmus), aplinką kurioje vyksta veiksmas.

Poezija

eiliuota kalba parašyti literatūros kūriniai; vienas iš pagrindinių (greta prozos) kalbos organizavimo būdų.

Ritmas (gr. rhythmos - darnumas)

eiliuotai kalbai būdingas kalbos garsų (pvz., ilgųjų ar trumpųjų skiemenų) ir / ar intonacinių elementų(pvz., kirčiuotų skiemenų) pasikartojimas, sakinių sandaros panašumas.

Novelė (it. novella - naujiena)

epo žanras, neilgas prozos kūrinys, kuriam būdinga griežtesnė nei apsakymo struktūra, dažniausiai dramatiška, staigi atomazga, netikėtas įvykių posūkis.

Romanas (lot. romanus - romėnų, romaniškas, susijęs su Antikos ir Viduramžių Romos kultūra)

epo žanras; didelės apimties, sudėtingos sandaros prozos kūrinys, kuriuo siekiama aprėpti vaizduojamojo gyvenimo visumą. Romanui būdingas laike ir erdvėje išplėtotas siužetas, ryškūs ir dinamiški veikėjų charakteriai.

Apsakymas

epo žanras; nedidelės apimties prozos kūrinys, kuriame dėmesys sutelkiamas į vieną įvykį. Apsakyme veikia nedaug veikėjų, bet sukuriamas gyvenimo visumos vaizdas.

Epiškumas

epui būdingų bruožų visuma. Šiais bruožais - vaizdavimo išsamumu, visapusiškumu, didingumu, tikroviškumu - gali pasižymėti ir kitų literatūros rūšių kūriniai: baladė, poema, drama ir kt.

Aliteracija (lot. ad - prie, link ir littera - raidė)

raiškus, tikslingas tų pačių arba panašiai skambančių priebalsių pakartojimas gretimose žodžiuose, eilutėse, posmuose.

Asonansas (lot. assonare - darniai skambėti)

raiškus, tikslingas tų pačių arba to paties tipo panašių balsių pakartojimas gretimuose žodžiuose, eilutėse, posmuose.

Pakartojimas

sakinio konstrukcija, kuria siekiama kalbos įtaigumo, didesnio poetinio įspūdžio; meniškai tikslingas to paties žodžio, frazės ar sakinio vartojimas literatūros kūrinyje ne vieną kartą.

Sutartinė

sena daugiabalsė daina, kurią atliekant vienu metu skamba du skirtingi tekstai it dvi skirtingos melodijos.

Tragedija (gr. tragodia - ožių giesmė)

senovės Graikijoje greta komedijos susiformavęs poetiškiausias ir filosofiškiausias dramos žanras, vaizduojantis iškilius stiprius herojus, aštrius, nesutaikomus, visuomenei ypatingai svarbius konfliktus. Jos tikslas - žmogaus dvasios didybės ir stiprybės išaukštinimas, o pagrindinė tema - žūtbūtinė herojaus kova dėl esminių gyvenimo vertybių. Tragedija siekia sukelti katarsį (gr. katharsis - apvalymas) - dvasinį pakilimą apvalymą, kuris atsiranda skaitytojui ir žiūrovui susitapatinus su pagrindiniu herojumi, kenčiančiu ir žūstančiu už kilnius idealus. Tragedija kilo iš dievą Dionisą garbinančių apeigų, kuriose dalyvaudavo ožio kailiais pasidabinę dievo Dioniso palydovai.

Komedija (gr. komodia - linksmos, triukšmingos minios daina)

senovės Graikijoje greta tragedijos susiformavęs dramos žanras, siekiantis sukelti juoką, vaizduodamos žmogaus ir visuomenės ydas, smerktinus papročius.

Komizmas

skaitytojui juoką kelianti literatūros kūrinio savybė. Pagrindiniai komizmo raiškos būdai - ironija, humoras, satyra.

Problema

spręstinas, apmąstytinas klausimas kūrinyje.

Poema (gr. poiema)

stambiausias poezijos žanras, kuriame susipina lyrikos, epo ir dramos bruožai. Ji kilo iš herojinio Antikos epo.

Draminė situacija

sudėtinga situacija, kurioje atsidūręs personažas privalo veikti nedelsiamas.

Pasakėčia

trumpas pasakojamasis kūrinys, pasižymintis pasakojamuoju (didaktiniu) pobūdžiu.

Epitetas

vaizdingas daikto, reiškinio veiksmo, žmogaus ypatybės įvardijimas (pvz., auksinė svajonė, ugninės žaros, skaistveidė mergelė).

Metafora (gr. metaphora - perkėlimas)

viena svarbiausių meninės raiškos priemonių; žodžių junginio vartojimas perkeltine reikšme remiantis tikru ar tariamu daiktų pranašumu; paslėptas palyginimas, kai vieno daikto ar reiškinio savybės, vardas priskiriami kitam daiktui ar reiškiniui (pvz. pablyškęs vakaras, verkianti šviesa, tylintis dangus, lapų stiklas).

Įasmeninimas | personifikacija (lot. persona - asmuo ir facio - darau)

žmogaus bruožų suteikimas gyvūnui, daiktui ar reiškiniui.


Ensembles d'études connexes

IMC 353 Chapter 8: narrative persuasion

View Set

Ch 16 Postpartum Nursing Management

View Set

Physical Science Final (from exam 3)

View Set

Lesson 3 Perfusion Adaptive Quizzing

View Set

NHA: Medical Assistant(CCMA) Certification Practice Test 2.0 A numba 333

View Set

Vergil & Caesar General Word List

View Set

Unit 4 study guide(Business Essentials)

View Set