2 koliokv

SJT klampumas: kodėl klampūs, kada mažėja ir didėja kada

nes: SJ sudaro ilgos grandinės, kurios kartais būna ir šakotos. tarp atskirų polimero grandinių atsiranda tarpmolekuliniai ryšiai - erdvinės struktūros (baltymo ne tik 1, bet ir 2 3 4 struktūros yra), tirpalų klampumas padidėja. didinant slėgį tarpmolekuliniai ryšiai ardomi, dispersinės fazės dalelės išsidėsto tvarkingiau ir klampumas mažėja klampumas didėjant koncentracijai neproporcingai didėja.

kompleksų klasifikacija: pagal kompleksinio jono krūvį, pagal išorinės sferos pobūdį, pagal ligandų pobūdį.

pagal kompleksinio jono krūvį: 1/ katijoniniai [Cu(NH3)4]SO4 2/ anijoniniai jungiasi su katijonu Na2[Co(SCN)4] 3/ be išorinės sferos [Pt(NH3)2Cl2] pagal išorinės sferos pobūdį a/ kompleksinės rūgštys H2[SnCl6] b/ kompleksinės bazės [Cu(NH3)4](OH)2 c/ kompleksinės druskos Na2[Ag(CN)2] pagal ligandų pobūdį a/ akvakompleksai: yra vanduo [Cr(H2O)6]Cl3 b/ hidrokompleksai: yra OH Na2[Sn(OH)6] c/ amoniakatai: yra NH3 [Cu(NH3)4]SO4 d/ cianidiniai kompleksai: yra CN K4[Fe(CN)6] e// acidokompleksai: ligandas yra anijonas (rūgšties liekana) K2[PtCl6] (čia Cl)

baltymų elektroforezė: kokia esmė, pritaikymas med

paruošiamas gelis naudojant buferinius tirpalus, kurių pH šarminis. jame baltymų molekulės įgauna neigiamą krūvį ir baltymai elektroforezės metu juda link teigiamai įkrauto anodo. išsidėsto pagal molekulinę masę. elektroforegramos densitograma: sergant ligomis kinta kiekybinė kraujo baltymų frakcijų sudėtis. lyginama sveiko žmogaus ir ligonio kraujo serumo baltymų frakcijos.

peptizacija: kas tai, kas būna peptizatoriais

peptizacija - koaguliacijai priešingas procesas. dėl zolių koaguliacijos susidariusios nuosėdos gali būti paverstos zoliu. peptizatoriai - dažniausiai elektrolitai (peptizuojantis jonas). neelektrolitai irgi gali, kartais peptizatoriumi yra tirpiklis.

koloidinių tirpalų patvarumas: nuo ko priklauso, kokie yra patvarumai

priklauso nuo dispersinės fazės dalelių Brauno judesių vidutinės kinetinės energijos ir nuo dalelių laisvosios paviršiaus energijos pertekliaus. kinetinis patvarumas: lemia tai, kad koloidinių dalelių sedimentacijai priešinasi šiluminis dalelių judėjimas sistemoje, todėl dalelės ne nusėda, o pasiskirsto po visą dispersinę terpę. agregatinis patvarumas: dispersinės sistemos dalelių sugebėjimas išlaikyti savo dispersiškumo laipsnį (kai sistemoj yra stabilizatorius - tas, kuris dalyvauja cheminėj reakcijoj besiformuojant)

arenijaus elektrolitinės disociacijos teorija

rūgštys - kurie vandenyje disocijuoja į hidratuotus protonus (oksonis) ir rūgšties anijonus bazės - vandeny disocijuoja į hidroksidą OH- ir katijonus

sinerezė: kas tai, pvz želė, nuo ko priklauso greitis

sinerezė - sistemos persiskirstymas į dispersinę fazę ir dispersinę terpę. pvz želė susitraukia, skysčio molekulės išstumtos iš ertmių. greitis priklauso nuo: a/ konc - didėjimas vienų sistemų sinerezę skatina, kitų lėtina b/ temp - kilimas dažniausiai greitina c/ terpės pH - spartesnė izoelektriniame taške d/ priemaišos, nes dėl jų kinta koloidinių dalelių hidratacija

kas yra dispersinė sistema

sistema, kurioje vienos ar kelių medžiagų smulkios dalelės yra pasiskirsčiusios kitoje medžiagoje. bet kuris tirpalas - dispersinė sistema. bent viena medžiaga, ištirpinta kitoje.

adsorbcija skystais adsorbentais: F, kokie būna skysčiai. kas yra adsorbcija, kokios būna (su PAM ir PNM)

sistemos laisvoji paviršinė energija F = o S o - paviršiaus įtemptis J/m2 S - fazių sąlyčio plotas skysčiai: gali keisti tik paviršiaus įtemptį. jei didina o: medž konc paviršiaus sluoksnyje sumažėja lyginant su koncentracija visame tūryje; medž stumiama į gilesnius sluoksnius, kad mažinti įtemptį jei mažina o: konc pav sluoksny didėja. kaupiasi pav, kad sumažintų įtemptį. adsorbcija - savaiminis medžiagų koncentracijų tirpalo paviršiaus sluoksnyje kitimas, tenkantis paviršiaus ploto vienetui. gama > 0 (teigiama) ištirpintos medžiagos konc paviršiaus sluoksnyje didėja - PAM mažina pav įtemptį. teigiamos adsorbcijos max, kai prisotinamas visas pav. difiliškumas: viena polinė dalis, kita nepolinė. PAM MAŽIAU POLINĖS UŽ TIRPIKLĮ, MAŽESNĖ PAV ĮTEMPTIS gama < 0 (neigiama) ištirpintos medž konc didesnė gilesniuose tirpalo sluoksniuose. PNM. neigiamos adsorbcijos max, kai į gilumą. neorganinės bazės, rūgštys, druskos. PNM LABIAU POLINĖS UŽ TIRPIKLĮ, DIDESNĖ PAV ĮTEMPTIS gama = 0 ištirpinta medž tolygiai pasiskirsto po visą tirpalo tūrį.

fosfatinės buferinės sistemos veikimas

sistemą sudaro dvi nevienodo rūgštingumo druskos. H prijungia tas, kuris turi mažiau vandenilio, OH kuris daugiau. (silpnos r vaidmuo)H2PO4(-) + HO- -> HPO4(2-) + H2O (sujungt b vaidmuo)HPO4(2-) + H+ -> H2PO4(-)

kietos ir minkštos Luiso rūgštys ir bazės: pagal ką skirstoma, apibūdinti.

skirstoma pagal tai, koks dalelės dydis. rūgštys kietos: poliarizuojasi sunkiai. priklauso maži, mažai poliarizuojami atomai minkštosios: poliarizuojasi lengvai, dideli atomai bazės kietos: didelio elektrinio neigamumo, sunkiai poliarizuojamos minkštos: silpnai laiko savo elektronus, mažas elektrinis neigiamumas, lengvai poliarizuojasi, dideli atomai.

sorbcija: sorbciniai reiškiniai, sąvokos (8)

sorbciniai reiškiniai - reiškiniai, susiję su koncentracijų kitimu fazių sąlyčio riboje sorbcija - savaiminis vienos medžiagos sugėrimas kita. sugeriančioji sorbentas, sugeriamoji sorbtyvas. adsorbcija - jei sorbcijos reiškiniai vyksta tik paviršiuje (adsorbentas sugeria adsrobtyvą ir gaunasi adsorbatas) absorbcija - jei medžiagos sugeriamos visu sorbento tūriu

buferinė talpa: apibrėžimas, formulė, kada didesnė/didžiausia būna

stiprios rūgšties ar šarmo ekvivalentų molių kiekis, kurio reikia, kad 1 litro buferinio tirpalo pH pasikeistų vienetu. B = C / deltapH Br = (Cr*Vr) / ((pH1-pH2)*a) Bš = (Cš*Vš) / ((pH2-pH1)*a) pH1;pH2 - pokytis iki spalvos pakitimo C - molinė ekvivalentų konc. V - titravimui sunaudotas tūris cm3 a - buferinio tirpalo tūris cm3 pH1 - pradinis pH2 - iki tos reikšmės titruojama buferinė talpa didesnė, kai didesnės koncentracijos. buferinė talpa didžiausia, kai komponentų koncentracijų santykis lygus 1

koaguliacija: atostūmio ir traukos jėgos

suartėjusias daleles veikia dvi priešingos jėgos: a/ elektrostatinės atostūmio: pasireiškia kai dalelės suartėja tiek, kad jų difuziniai sluoksniai susineria. veikimo radiusas priklauso nuo difuzinių sluoksnių storio b/ van der Valso tarpmolekulinė trauka: kai difuzinis sluoksnis plonas, koloidinės dalelės suartėja ir pradeda dominuoti ta trauka ir dalelės sukimba. atostūmio>traukos : dalelės susineria, bet atšoka, dzeta>70mV traukos>atostūmio : dalelės labiau traukia viena kitą, sulieja sluoksnius, išsėda (sedimentacija - kai nusėda visiškai) dzeta<30mV

pusiaukoloidai: kodėl pusiau, pvz

sudaro micelę, bet neturi branduolio, jis atsiranda tada, kai kažką apgaubia (nešvarumą tarkim) muilas pvz. medicinoje liposomos - smulkios koloidinės pūslelės, skirtos vaistų pernašai. sienelę sudaro fosfolipidų sluoksniai, viduje yra vaistas. liposomos sušvirkščiamos į veną, pagamintos taip, kad kraujyje cirkuliuotų tam tikrą laiką ir palaipsniui išskirtų vaistą. gali būti sujungtos su monokloniniais antikūnais, tuomet tampa specifinėmis tam tikriems audiniams ir suyra, išlaisvindamos turinį būtent tuose organuose.

amoniakinės buferinės sistemos veikimas

sudaro silpna bazė ir tos bazės druska. įpylus stiprios rūgšties reaguos bazė, įpylus šarmo reaguos druska (iš jonizuotos druskos susidaręs amonio katijonas) NH4(+) + HO- -> NH4OH NH4OH + H+ -> NH4(+) + H2O

kompleksinio junginio struktūra: sferos, sandaros dalys

sudaro vidinė ir išorinė sfera. K4 [Fe (CN)6] K4 - išorinė sfera - katijonas čia [Fe (CN)6] vidinė arba koordinacinė sfera - anijonas čia Fe - centrinis atomas, turi laisvų orbitalių (šešias). akceptorius, priima e- porą. (CN) - ligandas (CN) - donoras, turi nepadalintų e- porą p orbitalėj ir gali ją suteikti koordinaciniam ryšiui susidaryti. 6 - koordinacinis skaičius. 6 ligandų atnešamą nepadalintą e- porą gali priimti.

Luiso rūgščių ir bazių teorija: papildymas, kokia esmė, luiso rūgštys (su kokios būna) ir bazės (su kokios būna)

tai papildymas protolitinei teorijai. pagal Luiso teoriją, rūgštingumas - tai gebėjimas priimti elektronų porą ir sudaryti kovalentinį ryšį. Luiso rūgštys - turi laisvą orbitalę, heterolitinėse reakcijose būna elektrofiliniais reagentais. gali būti neutralios molekulės ir katijonai. Luiso rūgštys - II ir III grupės halogenidai ir protonas Luiso bazės - kurios turi nepadalintą elektronų porą ir gali atiduoti ryšiui susidaryti (elektronų donorai). tai nukleofiliniai reagentai: aminai, alkoholiai, eteriai, tioliai. susidaro donoroakceptoriniai ryšiai tarp Luiso rūgšties ir bazės.

koloidinių sistemų koaguliacija: kas lemia termodinaminį nepatvarumą, koks procesas koaguliacija

termodinaminį nepatvarumą nulemia labai didelis dispersinės fazės specifinis paviršius ir nuo jo priklausantis didelis laisvosios paviršiaus energijos perteklius. pagal 2TD vyksta savaiminiai procesai, kuriais siekiama sumažinti laisvąją paviršiaus energiją F. F = sigma * S sigma - dispersinės sistemos paviršiaus įtempimas (pastovus) S - dispersinės fazės specifinis paviršius. ta F gali sumažėti tik dalelėms susiliejant į stambesnius sambūrius - KOAGULIACIJA. jai prasidėjus zolis būna nebepatvarus, dispersinė fazė išsiskiria iš terpės ir koloidinė sistema suyra. koaguliacija yra koloidinių dalelių dispersiškumo sumažėjimas. koaguliaciją lydi sedimentacija: sumažėjus dalelių dispersiškumui, jos netenka kinetinio patvarumo ir nusėda.

tiksotropija: kas tai, iš ko į ką, kam būdinga

tiksotropija - izotermiškai vykstantis grįžtamasis reiškinys, kai sukrėsti ar sumaišyti geliai skystėja ir virsta zoliais bei SMJ tirpalais. po tam tikro laiko ramiai bestovint gelių konsistencija atsistato. tai gali vykti neribotą skaičių kartų. iš struktūrizuotos formos į tirpalą. gelis <-> zolis drebučiai <-> SMJ tirpalas būdinga geliams, kurių struktūros susidarymą apsprendžia silpni tarpmolekuliniai ryšiai. kai struktūra susidaro ir dėl cheminių ryšių, tiksotropija neįmanoma.

buferinės sistemos - apibrėžimas. buferinių tirpalų gamyba

tirpalai, kurių pH skiedžiant arba pridedant nedaug stiprios rūgšties ar šarmo, beveik nekinta (kinta nežymiai) rūgštiniai: a/ silpnų rūgščių ir šių rūgščių sujungtinių bazių/druskų (turi bendrą anijoną) pvz. CH3COOH acto r ir CH3COONa sujungt bazė, nes CH3COOH <-> H+ +CH3COO- b/ dvi nevienodo rūgštingumo druskos NaH2PO4 ir Na2HPO4. ta kuri turi mažiau H+, atlieka sujungtinės bazės vaidmenį baziniai: a/ iš silpnų bazių ir šių bazių sujungtinių rūgščių/druskų (turi tą patį katijoną) NH4OH ir NH4Cl

baltymų buferinės savybės: kodėl, palyginti su a-r

turi COOH ir NH2, bet dauguma sujungtos į peptidinius ryšius ir tik galinės yra laisvos. baltymai kaip a-r gali turėti suminį teigiamą/nulinį/neigiamą krūvį. tik skirtingai nei a-r baltymų makromolekulėse yra daug jonizuotų karboksigrupių ar amino grupių

cheminio ryšio susidarymo aiškinimas: labiausiai priimtinas chemijoj.

valentinių ryšių metodas. kompleksodaris / akceptorius. centrinis atomas arba jonas, ryšiui sudaryti duoda laisvas s p d orbitales (kuo daugiau orbitalių, tuo geresnis veikimas kompleksodario), kurios ryšių susidarymo metu supanašėja (hibridizuojasi). ligandas / donoras. duoda elektronų porą. ligandais gali būti jonai, polinės arba lengvai poliarizuojamos molekulės, kurių sudėtyje yra atomas, turintis laisvą, nepanaudotą elektronų porą.

hemoglobino-oksihemoglobino buferinė sistema: kur veikia, kiek proc sudaro, kaip funkcionuoja, kvėpavimo procesas. reakcija

veikia eritrocituose, sudaro 75proc viso kraujo buferinio talpumo. hem ir ohem sistemos funkcionuoja kaip vieninga, viena į kitą pereinanti sistema. vykstant kvėpavimo procesui hem prijungia O2 ir virsta ohem HHb + O2 <-> HHbO2 hem buferinę sistemą sudaro nejonizuotas hemoglobinas HHb (rūgštis, protonų donoras) ir hemoglobino kalio druska KHb (bazė, protonų akceptorius) ohem buferinė sistema sudaryta analogiškai. HHbO2 <-> H+ + HbO2- pKaHHbO2 = 6,95 HHb <-> H+ + Hb- pKaHHb = 8,2 su rūgštimi reaguos Hb-(bazinės savybės), su bazėmis HHbO2 (rūgštinės savybės) (nes HHbO2 stipresnė rūgštis negu HHb; o HbO2- silpnesnė bazė už Hb-) Hb- + H+ <-> HHb Hb- + H2CO3 <-> HHb + HCO3- HHbO2 + OH- <-> HbO2- + H2O HHbO2 + HCO3- <-> HbO2- + H2CO3

hidrofosfatų buferinė sistema: kokia, kiek proc, reakcija

viduląstelinė, sudaro nežymią dalį (1 proc) kraujo plazmos buferinės sistemos, nes fosfatų koncentracija kraujyje yra apie 1mM H2PO4(-) (protonų donoras), būdingos silpnos rūgšties savybės HPO4(2-) (protonų akceptorius), būdingos sujungtinės bazės savybės H2PO4(-) + HO- -> HPO4(2-) + H2O HPO4(2-) + H+ -> H2PO4(-)

kur vyksta heterogeniniai procesai, nuo ko priklauso, kokie būna

vyksta riboje tarp dviejų fazių. priklauso nuo medžiagų koncentracijų (fazių riboje) ir difuzijos laipsnio/greičio (tarp tų fazių) 1. heterogeninė pusiausvyra 2. sorbcija

gryninimo metodai: kodėl reikia gryninti, kokie metodai

zoliai turi priemaišų (mažos molekulinės masės junginiai ir elektrolitų jonai), jos mažina koloidinio tirpalo agregatinį patvarumą, todėl reikia gryninti. 1/ dializė - elektrolitų pašalinimas. esmė koloidinių dalelių ir pašalinių jonų skirtingi difuzijos greičiai pro puslaides membranas (dirbtinis inkstas). tirpalas į indą, kurio dugnas puslaidė membrana 2/ elektrodializė - pagreitinti dializę, naudojame elektros srovę. katijonai iš zolio prie neigiamo elektrodo, anijonai iš zolio prie teigiamo. 3/ ultrafiltravimas - dispersinę fazę atskirti nuo dispersinės terpės galima tik šitu būdu. ultrafiltrai iš puslaidžių membranų, kurios sulaiko koloid disp daleles, o terpę ir mažos molek masės daleles praleidžia

buferinių sistemų veikimo mechanizmas (su acto rūgštim): ką pilant kas reaguoja, pH keitimasis

įpylus į buferį rūgšties, reaguos tirpale esantys druskos anijonai CH3COO- + H+ -> CH3COOH acetato jonas (konjug bazė) neutralizuoja oksonio jonus, susidaro daugiau acto rūgšties įpylus į buferį šarmų, reaguoja rūgštis CH3COOH + HO- -> CH3COO- + H2O silpna rūgštis acto rūgštis neutralizuoja hidroksilo jonus, susidaro daugiau acetato jonų palaikomas pH pastovumas. pH šiek tiek pasikeičia, nes padidėja druskos ir rūgšties koncentracijų santykis. skiedžiant buferinį tirpalą pH nekinta, kadangi konc mažėja abiejų tų tirpalų tolygiai (santykis toks pats lieka)

rūgščių ir bazių pusiausvyros sutrikimai: kada įvyksta. kokie variantai

įvyksta, kai organizmo buferinės sistemos nepajėgia atkurti vandenilio jonų koncentracijos poslinkių. acidozė, alkalozė - neląst skysčio pH mažėja/didėja H+/HCO3- koncentracijos kraujyje ir/ar pCO2 did/maž acidemija, alkalemija - arterinio kraujo pH acidozė (pH<7,35) metabolinė: daug nelakių rūgštinių medžiagų. dažniausiai dėl suaktyvėjusios glikolizės (kai kaupiasi pienas, cikrinio diabeto, badavimo metu (ketoninių medž), dėl inkstų nepakankamumo) respiracinė: nepakankama plaučių ventiliacija - astma, plaučių ėdema. alkalozė (pH>7,45) metabolinė: apsinuodijus šarmais, smarkiai vemiant (daug netenkama skrandžio sulčių), dėl žarnyno patologijos K ir Cl jonų netenkama. respiracinė: dėl per didelės plaučių ventiliacijos

koaguliacija elektrolitų mišiniais: variantai

1. adityvumas: koaguliacinė galia sumuojasi. koaguliuojant zolį dviejų elektrolitų tirpalu, kai jonai yra vienodo valentingumo ir panašaus hidratacijos laipsnio. 2. antagonizmas: slopina vienas kitą. mišinyje elektrolito koaguliacijos galia mažesnė, nei atskirai paimto. elektrolito koaguliacijos galios sumažėjimas dėl kito elektrolito poveikio 3. sinergizmas: skatina vienas kitą. mišinio elektrolitai efektyvesni už pavienius jų tirpalus. atvirkščias antagonizmui reiškinys.

išvados iš buferinių tirpalų: pH priklausomumas ir buferinės talpos

1. buferinio tirpalo pH priklauso TIK nuo disociacijos(rūgštingumo) konstantos ir komponentų koncentracijų santykio 2. buferinė talpa priklauso TIK nuo komponentų koncentracijų ir jų santykio.

koloidinių sistemų gavimo metodai (pagrindai)

1. dispergavimo metodai: koloidinis dispersiškumas pasiekiamas smulkinant stambiadispersinę medžiagą. disp fazės specifinis paviršius ir sistemos laisvoji paviršiaus energija padidėja išorinės energijos sąskaita 2. kondensacijos metodai: koloidinis dispersiškumas pasiekiamas atomams jonams ir molekulėms susijungiant į koloidinio dydžio daleles. dalelės jungiasi reaguojančių medžiagų energijos sąskaita, todėl kondensacijos procesai vyksta savaime

savybės tik stambiamolekuliniams junginiams

1. gali brinkti 2. labai klampūs 3. gali želatinuotis (galutinis procesas) 4. gali sudaryti koacervatus 5. fazės dalelių dydis 1-100nm

zolių koaguliacijos stadijos

1. slaptoji (70-30) - nepastebima akim. trunka trumpai 2. matomoji (<30) - pastebimai: pakinta zolio spalva, tirpalas susidrumsčia, pradeda opalescuoti, vėliau iškrinta nuosėdos. a/ lėtoji (30-0): koag greitis priklauso nuo koag elektrolito konc b/ greitoji (0-...): kiekvienas dalelių susidūrimas baigiasi jų sulipimu, greitis nepriklauso nuo elektrolito konc.

kompleksų izomerija: variantai

1. solvatinė/hidratinė: tirpiklio molekulės (ligandai), esančios vidinėje sferoje, keičiasi vietomis su išorinės sferos jonais. sukeitus vietom keičiasi spalva 2. joninė: sąlygojama skirtingu nevienodų jonų pasiskirstymu tarp vidinės ir išorinės sferos, dėl to kinta tokio junginio disociacija 3. koordinacinė: junginyje, sudarytame iš kompleksinio katijono ir kompleksinio anijono, ligandai gali įvairiai pasiskirstyti tarp šių kompleksinių jonų. 4. optinė: simetrijos plokštumos neturintis asimetrinis kompleksas gali sudaryti du izomerus kurie veidrodiniai atspindžiai gaunasi 5. geometrinė: būdinga plokščios, tetraedrinės(koordinacijos skaičius 4) arba oktaedrinės(koord sk 8) struktūros kompleksiniams junginiams, kurių sudėtyje yra skirtingų ligandų.

toksinių medžiagų veikimas: 4 medžiagos

1/ Cianido jonas. CN- būdamas minkšta baze, negrįžtamai sujungia citochromoksidazėje esantį Fe2+ (minkštąją rūgštį) 2/ CO. su hemoglobino Fe2+ sudaro patvaresnį junginį nei deguonis, todėl hemoglobinas negali prisijungti deguonies. 3/ sunkiųjų metalų jonai. minkštesnės rūgštys, nei fermentuose esantys metalai. (a-r su kuriomis metalai susijungę yra minkštosios bazės) todėl susijungia su baltymais, iš fermentų aktyviųjų centrų išstumdami organizmui reikalingus metalus ir fermentai praranda katilizinį aktyvumą 4/ sulfidai. minkštosios bazės, su metalų jonais, esančiais aktyviuosiuose fermentų centruose, sudaro patvaresnius kompleksus nei metalo kompleksas su baltymais.

koloidinių sistemų požymiai

1/ dispersiškumo/susmulkinimo laipsnis. apibūdina dalelių matmenis. D = 1/alfa. alfa - dalelių skersmuo 2/ mikroheterogeniškumas - apsprendžia didelį fazių sąlyčio paviršių (fazių paviršius yra, bet mes jo nematome) 3/ agregatinis nepatvarumas, kai sistemoje nėra stabilizatoriaus.

kompleksinio junginio sandara: pagal krūvį. disociacija

1/ kompleksas - katijonas +. jungiasi su anijonu [Cu(NH3)4]2+ 2/ kompleksas - anijonas -. jungiasi su katijonu [Fe(CN)6]4- 3/ kompleksas neelektrolitas 0 neturi išorinės sferos, nesijungia [Pt(NH3)2Cl2] kompleksiniai junginiai disocijuoja į vidinę ir išorinę sferas, neelektrolitas neturi išorinės sferos ir negali disocijuoti.

konjuguotos rūgštys/bazės

1/ rūgštis, kuri atiduoda H+ suformuoja konjuguotą bazę 2/ bazė, kuri priima H+ suformuoja konjuguotą rūgštį

kraujo pH, kas palaiko pastovią H+ koncentraciją

7,35-7,45 palaiko: a/ kraujo buferinės sistemos (hidrokarbonatų (ekstra, plazma75proc), hidrofosfatų (vidu, plazma1proc), aminorūgščių, baltymų, hemoglobino(eritrocitų75prockraujo)). silpnos rūgštys, kurioms būdinga pKa (rūgštingumo konstanta) reikšmė artima 7 yra labiausiai tinkamos sudaryti kraujo buferines sistemas b/ kvėpavimo (plaučiai) ir išskiriamoji (inkstai) sistemos.

Bohr'o efektas: kodėl vyksta, kokia eiga. apibendrinimas

Bohr'o efektas vyksta dėl mažo parcialinio deguonies slėgio. periferiniai audiniai: 2CO2 + 2H2O - karbonanhidrazė - 2H2CO3 - kraujyje disocijuoja 2H+ + 2HCO3- eritrocituose: esant žemam pO2 audiniuose prie Hb prijungia 2mol H+, atiduoda 4mol O2 (audiniuose atiduoda tą deguonį) plaučiuose: didėja pO2, didėja CO2 ir H+ atsipalaidavimas 2HCO3- + 2H+ 2H2CO3 - karbonanhidrazė - 2CO2 + 2H2O (eritrociuose ir plaučiuose) tokiu būdu dėl pO2 skirtumo palaikomas pH pastovumas audiniuose, kuriuose vyksta intensyvi medžiagų apykaita. hemoglobinas atlieka buferio funkciją.

šviesos išsibarstymas koloidinėse sistemose: efekto pavadinimas, kas vyksta

Faradėjaus-TIndalio efektas (kūgis) leidžia pamatyti mikroheterogeniškumą. šiaip matome vienalytį tirpalą, bet jei praleisim šviesą, matysim molekules.

SJT osmosinis slėgis: lygtis, makromolekulės įtaka p osm

Galero lygtis: posm = C/M RT + KC2 stambiamolekulinio junginio tirpale makromolekulė reiškiasi ne kaip viena molekulė - kiekvienas jos segmentas, osmosiniam tirpalo slėgiui daro įtaką kaip atskira molekulė

koloidų koaguliacija elektrolitais: taisyklė, priklausomybės jonų, koaguliacijos eiga.

H.Šulcės ir W.Hardžio taisyklė: 1/ koaguliaciją sukelia tik tas pridėto elektrolito jonaskrūvio ženklas priešingas granulės krūviui 2/ kuo didesnis jono krūvis, tuo didesnė jo koaguliacijos galia. 1<2<3 vienodo ženklo ir valentingumo jonų koag galios skirtumai priklauso nuo jonų radiusų. katijonų: mažesnio radiuso el laukas stipresnis, gaubia storesni hidratiniai apvalkalai, jie sunkiau prasiskverbia į adsorbcinį sluoksnį, todėl silpniau koaguliuoja. + didesni geriau. anijonų: didėjant spinduliui didėja jono gebėjimas poliarizuotis ir deformuotis, koaguliacijos galia mažėja. - mažesni geriau. eiga: 1/ jonai patenka į difuzinį sluoksnį, nes turi priešingą krūvį nei granulė 2/ padidėjus jonų kiekiui dif sl, dif sl jonai bei koaguliuojantys jonai pereina į adsorbcinį sluoksnį. suplonėja difuzinis sluoksnis ir sumažėja elektrokinetinis potencialas dzeta 3/ dalelės artėja viena prie kitos, tarp jų veikia traukos jėgos, tirpalas koaguliuoja

hidrokarbonatų ir hidrofosfatų buferinės sistemos: sąveika.

H2PO4(-) + HCO3(-) <-> HPO4(2-) + H2CO3

buferinio tirpalo pH: pusiausvyros konstanta, disociacijos (rūgštingumo) konstanta, ką nurodo jos dydis, lygtis

HA + H2O <-> A- + H3O+ pusiausvyros konstanta: K = [A-] * [H3O+] / [HA] * [H2O] K * [H2O] = Ka pKa = -lg Ka Ka - silpnos rūgšties rūgštingumo (disociacijos) konstanta. parodo, kaip ta rūgštis geba jonizuotis. kuo didesnė reikšmė, tuo labiau jonizuojasi, tuo stipresnė rūgštis. Hendersono-Haselbacho lygtis - aprašo buferinio tirpalo pH. pH = -lg [H+] = lg ( [druska]*Vdr / [r]*Vr ) - lg Ka bazėm: pH = 14 - lg ( [druska]*Vdr / [b]*Vr ) + lg Kb

SJ brinkimas: stadijos

I stadija - solvatacija. SJ molek sąveikauja su skysčio molek išsiskiriant šilumai. dėl šios sąveikos makromolekulės pasidengia skysčio monomolekuliniais solvatiniais apvalkalais. SJ tūris padidėja, nes vyksta dalinis jo brinkimas, o visos sistemos (SJ ir tirpiklio) tūris sumažėja-kontrakcija. II stadija - difuzija. tirpiklio molekulės skverbiasi į polimerą be kontrakcijos ir šiluminio efekto, su polimeru tirpiklis nesusijungia ir gali būti išskirtas. III stadija - tirpimas. vienfazės sistemos susidarymas. makromolekulės atitrūksta nuo polimero ir pamažu difunduoja į tirpalą, nutrūksta ryšiai. III būdinga ne visiems baltymams, kai kurių brinkimas baigiasi ties II stadija - jei polimero molekulės erdvinės struktūros, tada jo molekulės negali atitrūkti nuo kitų molekulių ir pereiti į tirpalą, bet prasiskleisti ir visaip išsilenkti gali.

protolitinė rūgščių ir bazių teorija: dar kaip vadinama, kokia esmė

J. Brionstedo teorija rūgštys: medžiaga, kuri gali atiduoti protoną, bazė: medžiaga, kuri gali prijungti protoną

tirpumas ir tirpumo sandauga. kas mažina tirpumą, kas didina.

L = S^2 a/ vienvardis jonas mažina tirpumą. pvz NaF mažina CaF2 tirpumą. (nes daugiau yra F- jonų, jie jungiasi su Ca2+ ir sudaro nuosėdas CaF2) b/ pašalinus vieną iš nuosėdose esančių jonų tirpumas padidėja. pvz rūgštyje tirpsta Fe(OH)3 nuosėdos, nes vandenolio jonai reaguoja su hidroksido jonais. tirpumo sandaugos reikšmė išlieka pastovi, nes didėja Fe3+ konc tirpale, ty ištirpsta papildomas kiekis nuosėdų. Fe(OH)3 labiau tirpsta. c/ kompleksiniai jonai tirpumą didina. jei į sotųjį mažai tirpaus elektrolito tirpalą pilama medžiagų, kurios su šiuo elektrolitu sudaro kompleksinius jonus, tirpumas padidėja. pvz į AgCl įpylus NH3. Ag pereina į kompleksinį joną reaguodamas su NH3 ir AgCl tirpumas didėja

procesų krypties prognozavimas

L = [Kn+]^m [Am-]^n pusiausvyra L > [Kn+]^m [Am-]^n nuosėdos tirps (kol bus =) L < [Kn+]^m [Am-]^n nuosėdos susidarys

brinkumo laipsnis. SJ brinkimo priklausomybė nuo temperatūros (brinkimo šiluma), slėgio (brinkimo slėgis), terpės pH, elektrolitų

Q = (v2 - v1) / v1 Q = (m2 - m1) / m1 temperatūra: didinant laipsnis mažėja, greitis didėja (nes brinkimas egzoterminis procesas - jo metu išsiskiria brinkimo šiluma, priklauso nuo tirpiklio prigimties, temperatūros ir brinkimo laipsnio; galioja La Šatelje principas). kylant temp ribotai brinkstanti medžiaga virsta neribotai brinkstančia. slėgis: didinant laipsnis didėja, bendras sistemos tūris mažėja(kontrakcija). La Šatelje principas. polimerai brinkdami plečiasi, kai tūrio plėtimasis varžomas, labai padidėja slėgis, vadinamas brinkimo slėgiu. terpės pH: skiriasi skirtingose pH. izoelektriniame taške SJ brinksta blogiausiai (susiję su baltymo jonų minimaliu hidratacijos laipsniu). pvz bitei įgėlus sumažėja audinių pH ir oda max išbrinksta priplūdus iš aplinkinių audinių vandens. elektrolitų: daugiausia baltymų ir celiuliozės brinkimą veikia anijonai, vieni stiprina (CNS- > J- > Br- > NO3- > ClO3-), kiti mažina ( vis labiau: Cl- > CH3COO- > C6H5O7 - > citratas > SO42- )

kodėl susidaro geliai ar drebučiai, kas yra želatinacija ir kas turi įtakos ir kaip

SJ tirpaluose dalelės dėl tarpmolekulinės traukos savaime ar veikiamos išorinių faktorių sukimba ir susidaro tam tikra struktūra, susiformuoja ryšiai tarp molekulių (tuos ryšius galima nutraukti). pakinta tų sistemų fizinės ir mechaninės savybės - skystos ir takios sistemos virsta kietomis ir netakiomis, susidaro geliai ar drebučiai. želatinacija - savaiminis izoterminis SJ tirpalo virtimas struktūrine sistema (drebučiais) elektrolitai: SO42- > citratas > CH3COO- > Cl- > NO3- > Br- > I- > NCS- labiausiai skatina labiausiai hidratuoti jonai, kurie labiausiai hidratuojasi ir tuo pačiu atima vandenį iš polimero makromolekulių. kiti (nuo Cl-) lėtina, nes adsorbuojasi makromolekulių paviršiuje suteikdami krūvį ir neleisdami polimerams jungtis į erdvines struktūras pH: izoelektrinėje būsenoje (krūvis 0) baltymų želatinacija vyksta geriausiai. el lauke nejuda ir nevyksta.

SJ patvarumas: kokie yra SJT, kas gali vykti, SJ išskyrimas.

SJT agregatiškai patvarūs, nes SJ molekulėse yra daug liofilinių grupių, todėl jie gerai tirpsta poliniuose tirpikliuose. Tirpaluose baltymai ir kiti SJ turi solvatinius apvalkalus, kurie neleidžia jiems sukibti. tačiau veikiant kai kuriems faktoriams, ypač elektrolitams, polimerų tirpaluose vyksta į zolių koaguliaciją panašūs reiškiniai - susidrumstimas, klampumo kitimas ir kt. SJ išskirti iš tirpalų reikia didelių elektrolitų kiekių (koncentruotų ir net sočių tirpalų) ir tai yra grįžtamas reiškinys; pašalinus elektrolitą iš nuosėdų, polimeras gali būti vėl ištirpintas.

dvivalentės, trivalentės geležies koordinacinio ryšio susidarymas.

[Fe (CN)6] 4- Fe atomo 3d 2 1 1 1 1 4s 2 4p Fe2+ 3d 2 1 1 1 1 4s 4p prisijungia 3d 2 2 2 IR 2 2 4s 2 4p 2 2 2 [Fe (CN)6] 3- Fe atomo 3d 2 1 1 1 1 4s 2 4p Fe3+ 3d 1 1 1 1 1 4s 4p prisijungia 3d 2 2 1 IR 2 2 4s 2 4p 2 2 2

aminorūgščių buferinės savybės: kas yra a-r, kokios savybės, kas iš to. kokios a-r labiausiai. kokios a-r formos

a-r - amfoteriniai elektrolitai (amfolitai). joms būdingos ir rūgščių, ir bazių savybės, nes kiekviena turi rūgštinę karboksigrupę (protonų donoras) ir bazinę aminogrupę (protonų akceptorius). laisvosioms a-r būdingos buferinės savybės - gebėjimas palaikyti terpės pH keičiantis terpės H+ koncentracijai. kraujo pH labiausiai veikia glutano rūgštis, asparto rūgštis ir histidinas. formos: teigiamai įkrauta / cviterionas-neutralus-nėra krūvio-pradinė forma / neigiamai įkrauta.

faktoriai, lemiantys adsorbciją. ir kaip

a/ adsorbento paviršius: didžiausia adsorbcinė geba, kai didelis savitasis paviršius (SP) SP tai paviršius, kurį turi 1 gramas adsorbento (m2/g) mikroporiniai (porų spindulys artimas adsorbuojamų molek dydžiui), mezoporiniai (poros žymiai didesnės nei adsorbuojamos molekulės), makroporiniai. b/ adsorbento prigimtis c/ adsorbtyvo prigimtis (b/c - panašus panašų. adsorbentas polinis, polinę medž iš nepolinio tirpiklio, ads nepolinis, nepolinę medž iš polinio tirpiklio) d/ adsorbento sąveika su tirpikliu: Rebinderio poliškumų išlyginimo taisyklė - ištirpusios medž adsorbcija kietu paviršiumi tuo stipresnė, kuo labiau skiriasi adsorbento ir tirpiklio poliškumai ir atvirkščiai. difilinių medžiagų adsorbcija iš tirpalų vyksta taip, kad poliškumų skirtumas tarp adsorbento ir adsorbtyvo kuo labiau sumažėtų.

kinetinės-molekulinės koloidinių tirpalų savybės

a/ brauno judesiai - dispersinės fazės dalelės nuolat netvarkingai juda nuo dispersinės terpės molekulių smūgių b/ difuzija - savaiminis koloidinių dalelių koncentracijos išsilyginimas, vykstantis dėl netvarkingo dalelių šiluminio judėjimo c/ osmosinis slėgis - priklauso nuo dalelių skaičiaus tūrio vienete. posm = n/N RT (N-avogadro skaičius) d/ sedimentacinė pusiausvyra - kiekvieną tirpale disperguotą dalelę veikia dvi jėgos: difuzijos ir svorio. svorio jėga traukia daleles į indo apačią, difuzijos jėga verčia jas tolygiai išsisklaidyti tirpale.

kas apsprendžia koaguliacijos greitį

a/ dispersinės fazės dalelių Brauno judesių vidutinė kinetinė energija - apsprendžia koloidinių sistemų kinetinį patvarumą b/ dalelių laisvosios paviršiaus energijos perteklius - apsprendžia koloidinių sistemų agregatinį patvarumą c/ koloidinio tirpalo koncentracija - kuo daugiau koloidinių dalelių tūrio vienete, tuo didesnė jų susidūrimo ir sulipimo tikimybė d/ elektrolito koaguliatoriaus koncentracija (dzeta potencialo mažėjimas)

donoro-akceptorinis ryšys: kokie būna (2 skirstymai)

a/ monodentatinis - ligandas su kompleksodariu sudaro vieną ryšį b/ bidentatinis - du ryšiai c/ polidentatinis - daugiau a/ ciklinis junginys/chelatas - jei ligandas su centriniu atomu sudaro du ar daugiau koordinacinių ryšių b/ intrakompleksinis junginys (chelatų grupei priklauso) - ligandas su kompleksodariu jungiasi ne tik don-akc ryšiais, bet ir kovalentiniais ar joniniais dar

kokios būna dispersinės sistemos: pagal fazes, pagal fazės dalelių matmenis, pagal dalelių dydį

a/ vienfazės/homogeninės - sudarytos iš molekulių arba jonų. tikrieji tirpalai, kurį sudarančios medž - tirpiklis ir ištirpusi medž - nėra atskirtos sąlyčio paviršiais. b/ daugiafazės/heterogeninės - fazės atskirtos sąlyčio paviršiais. mažiausiai 2 fazės. iš vienoje medžiagoje -dispersinėje terpėje - pasiskirsčiusių susmulkintos kitos medžiagos - dispersinė fazė - dalelių matmenis: a/ monodispersinės - dispersinės fazės dalelių matmenys vienodi ar mažai skiriasi b/ polidispersinės - dispersinės fazės dalelių matmenys skirtingi dalelių dydį: a/ stambios >100nm suspensijos, emulsijos b/ koloidinės 1nm-100nm koloidiniai tirpalai, SJ tirpalai c/ molekulinės ir joninės <1nm

stambiamolekulinių medžiagų apsauginis veikimas: kas tai, kas būna kai apsaugoti, aukso skaičius

apsauginis veikimas - medžiagų savybė didinta zolių agregatinį patvarumą bei apsaugoti juos nuo koaguliacijos (koloidinės sistemos mažai agregatiškai patvarios ir ilgainiui jose prasideda procesai, nulemiantys dispersiškumo laipsnio mažėjimą). susidaro dar papildomas sluoksnis (dažn baltymai), kuris apgaubia dalelę ir neleidžia sukibti. krūviai panaikinami. kai apsaugoti: mažiau jautrūs elektrolitams ir gali egzistuoti žymiai didesnės koncentracijos. aukso skaičius: sausos stambiamolekulinės medžiagos mg kiekis, apsaugantis 10cm3 0,006proc aukso hidrozolio nuo raudonos spalvos paketimo mėlyna (nuo koaguliacijos), pridėjus 1cm3 10proc NaCl tirpalo. kuo stipresnis medžiagos apsauginis veikimas standartinio aukso atžvilgiu, tuo mažesnis jos aukso skaičius, tuo didesnė apsaugos galia.

paviršiaus reiškiniai gyvosiose sistemose

biologiniuose skysčiuose yra PAM. riebalų rūgštys ir aminorūgštys, steroidai susirenka prie kapiliarų sienelių ir ląst apvalkalėlių. tai palengvina jų praėjimą pro membranas. biologinių skysčių pav įtemptis mažesnė už H2O pav įtemptį. pvz į šlapimą patekus tulžies rūgščių druskoms pav įtemptis sumažėja. gali būti vienas iš rodiklių ligos.

kas yra micelė. kaip užrašome pvz

chemiškai elektriškai neutrali koloidinio tirpalo dalelė. {m [ ] branduolys, adsorbcinis sluoksnis (n krūvį suteikiantieji jonai ir (n-x) priešjoniai) } granulė; difuzinis sluoksnis ( x priešjoniai) m >> n > x krūvį suteikiantys jonai - stabilizatorius. suteikia apsaugą, tada dalelė negali nusėsti. AgNO3 + KI -> AgI (k) + KNO3 perteklius AgNO3: nAg+ + nNO3- {m [AgI] * n Ag+ * (n-x) NO3-}x+ * xNO3- AgNO3 + KI -> AgI (k) + KNO3 perteklius KI: nK+ + nI- {m [AgI] * n I- * (n-x) K+}x- * xK+ AgNO3 + KI -> AgI (k) + KNO3 nėra pertekliaus nėra koloidinio tirpalo, nes nėra apsaugos, nėra 3 punkto, kuri leidžia tirpalą priskirti koloidinei sistemai.

citotoksinis platinos kompleksinių junginių veikimas

cisplatina - oranžinė - gydo vėžį, nes slopina DNR replikaciją transplatina - geltona - biologiškai neveikli.

baltymų denatūracija: kas tai, kas sukelia. renatūracija.

denatūracija - pakinta fizikinės-cheminės savybės, todėl netenkama specifinio biologinio aktyvumo, kai fizikiniai-cheminiai veiksniai pažeidžia aukštesnius struktūrinės organizacijos lygius. sukelia: fizikiniai: temp, aukštas slėgis, mechaniniai, UG, UV, didelės energijos spinduliuotė. cheminiai: r ir š, organ tirpikliai, detergentai (skalbimo priemonės), amidai (karbamidas), alkaloidai, sunkiųjų metalų druskos. renatūracija: pašalinus denatūruojamąjį veiksnį pirmųjų denatūracijos stadijų metu, gali kartais baltymas atgauti savo natūraliąją būseną. savaiminis procesas, lemia a-r seka molekulėje, o ši - sąveiką tarp a-r radikalų ir tirpiklio.

koordinacinis skaičius: apibrėžimas, nuo ko priklauso, kas daro didžiausią įtaką.

didžiausias skaičius ligandų, supančių kompleksodarį. priklauso nuo: 1/ kompleksodario oksidacijos laipsnio (didžiausia įtaka. didesnis oksidacijos laipsnis, didesnis koordinacinis skaičius) 2/ kompleksodario ir ligandų spindulių santykio 3/ ligando prigimties bei agregatinės būsenos

disociacija: sunkiai/lengvai, kokia būna, konstantos, kuo mažesnė tuo ..., ką charakterizuoja

disocijuoja sunkiai. disocijuoja laipsniškai. atskylant 1 ligandui, keičiasi jono krūvis. 4- <-> 3- ir ligandas 3- <-> 2- ir ligandas tt. kompleksinio jono nepatvarumo konstanta - kompleksinio jono grįžtamosios disociacijos reakcijos pusiausvyros konstanta. [Fe(CN)6]4- <-> Fe2+ + 6CN- Kn = (C(Fe2+) * C(CN-)^6) / C ([Fe(CN)6]4-) kuo mažesnė nepatvarumo konstanta, tuo jonas patvaresnis. patvarumo konstanta: Kp = 1/Kn charakterizuoja kompleksinio junginio termodinaminį patvarumą, kuris priklauso nuo centrinio atomo ryšio su ligandais patvarumo. šio patvarumo matas gali būti konkrečios jungties nutraukimo energiją.

koloidinės sistemos pagal fazių agregatinį būvį

dispersinė terpė, dispersinė fazė, pvz skystis kieta sidabro zolis skystis skystis pienas skystis dujos putos kieta kieta rubinas kieta skystis perlas kieta dujos pemza dujos kieta dulkės dujos skystis rūkas dujos dujos oras - nėra koloidinė sistema, tai tik dujų mišinys

reakcijos drebučiuose ir geliuose: kas sąlygoja ypatybes, kokios reakcijos vyksta, nuo ko priklauso reakcijų pobūdis (kokia reakcija gali būti) ir med

drebučiuose nėra konvekcinių srovių, todėl reaguojančios dalelės susimaišo gana lėtai, tik difuzijos būdu. visa tai sąlygoja reakcijų drebučiuose ypatybes. gretimose drebučio dalyse gali vykti įvairios, nepriklausančios vienos nuo kitų reakcijos. reakcijų drebučiuose ir geliuose pobūdis priklauso nuo reakcijos produktų tirpumo - jei pasigaminusi medžiaga yra tirpi, difuzija vyksta abiem kryptimis. jei netirpus produktas - jos nuosėdos susidaro drebučių paviršiuje arba viduje. nuosėdos pasiskirsto sluoksniais arba žiedais, atskirtais skaidriais tarpais. tai periodinės, arba ritminės reakcijos (Lizegango žiedai). į nuosėdų susidarymo vietą difunduoja tirpalas ir gilesniuose sluoksniuose esanti medž, toliau difunduojant medž konc per maža, kad susidarytų nuosėdos ir lieka šviesus ruožas, dar gilesniuose yra pakankamai ir vėl susidaro nuosėdos. kuo arčiau mėgintuvėlio dugno, tuo žiedai retesni, nes mažėja ir difunduojančios medž konc. med: inkstuose ir tulžies pūslėje susidarančiuose akmenyse matomi sluoksniai.

termodinaminis ir elektrokinetinis potencialai

dvigubo elektros sluoksnio sandara nulemia dviejų rūšių potencialų atsiradimą koloidinio tirpalo fazių kontakte. termodinaminis/pilnas potencialas: potencialo šuolis tarp koloidinės dalelės paviršiaus ir tirpalo. nėra susijęs su fazių judėjimu ir nepriklauso nuo difuzinio sluoksnio storio. jo dydis priklauso nuo dispersinėje terpėje esančių potencialą suteikiančių jonų aktyvumo; kuo didesnis jų aktyvumas, tuo didesnis termodinaminis potencialas elektrokinetinis potencialas: termodinaminio potencialo dalis. potencialo šuolis tarp nejudamai su kieta dalele susijusio adsorbcinio sluoksnio ir judamo difuzinio sluoksnio. judant kietai dalelei skystyje arba skystai fazei kietos dalelės atžvilgiu, fazių slinkimo riba nesutampa su dalelės paviršiumi, bet yra skystoje fazėje ir sutampa su nejudamo adsorbcinio bei judamo difuzinio sluoksnių riba. čia ir atsiranda tas potencialų skirtumas.

hidrokarbonatų buferinė sistema: kokia, kiek proc, reakcija

ekstraląstelinė sistema, pagrindinė palaikanti pH pastovumą kraujo plazmoje, sudaro 75proc kraujo plazmos buferinės talpos. audiniuose ląst kvėp metu susidaręs CO2 patenka į kraują, ištirpsta ir būna pusiausvyroje su dujiniu CO2 plaučių alveolėse. todėl sistema yra ATVIRA. H2O + CO2 <-(fermentas karbonhidrazė)-> H2CO3 <-> H+ + HCO3- H2CO3 <-> H+ + HCO3- hidrokarbonato jonai protonų akceptorius (sujungtinė bazė), reaguoja su rūgštinėmis medž anglies rūgštis yra protonų donoras (rūgštis), reaguoja su bazinėmis HCO3- + H+ -> H2CO3 H2CO3 + HO- -> HCO3- + H2O H2CO3 <-> H2O + CO2

elektroforezė, elektroosmosas

elektroforezė - dispersinės fazės dalelių judėjimas elektriniame lauke. koloid dalelė su dvigubu elektros sluoksniu yra neutrali, o kai veikia išorinis elektrinis laukas, dvigubas elektros sluoksnis suyra ir dalelė su adsorbciniu sluoksniu juda vieno, o difuzinio sluoksnio priešjoniai kito elektrodo kryptimi. elektroosmosas - skystos dispersinės terpės judėjimas kietos fazės atžvilgiu elektriniame lauke

elektrolitų/jonų adsorbcija (savybė, kas sąlygoja, taisyklė), jonų mainų adsorbcija (sąvoka, esmė, pavadinimai), med

elektrolitų adsorbcijai būdingas selektyvumas/atrankumas. sąlygoja adsorbento paviršiaus krūvio ženklas, jonų valentingumas, jų radiuso dydis ir hidratacija. kietame pav adsorbuojami jonai, turintys bendrus atomus ar jų grupes (Paneto-Fajanso taisyklė) jonų mainų: elektrolitų adsorbcija, vykstanti dėl jonų mainų tarp tirpalo ir adsorbento. vandenyje netirpi kieta fazė adsorbuoja iš tirpalo katijonus ar anijonus, atiduodama į tirpalą ekvivalentinį kiekį to paties ženklo kitos prigimties jonų. jei jonitai ads katijonus - katijonitai (paima vienus katijonus, atiduoda kitus) R-NH3OH + NaCl <-> R-NH3Cl + NaOH jei jonitai ads anijonus - anijonitai (paima vienus anijonus, atiduoda kitus) R-SH + NaCl <-> R-SNa + HCl med: kai pakeisti vienus jonus kitais, norint iš tirpalų pašalinti nereikalingas priemaišas, valant įv biologiškai aktyvių preparatų (vitaminų, hormonų, fermentų) tirpalus.

tirpalų savybių palyginimas: tikrieji, koloid, SJ. fazės dalelių dydis, homogeniškumas, tirpalų susidarymas, koaguliacija, skverb pro puslaides membranas, osmosinis slėgis, difuzijos tipas

fazės dalelių dydis: <1nm / 1-100nm / 1-100nm homogeniškumas: homog / mikroheterog / homog(kai ištirpsta) tirpalų susidarymas: dalelės gali ištirpti savaime / tirpalai nesusidaro, reikia stabilizatorių / dalelės gali ištirpti savaime tirpalų koaguliacija: nevyksta(tik kristalizacija) / negrįžtama koag / koag grįžtama(išsūdymas) skverbimasis pro puslaides membranas: lengvai / ne / ne osmosinis slėgis: gali būti didelis(prikl nuo konc) / mažas / gali būti didelis(prikl nuo konc) difuzijos tipas: greitoji / lėtoji / lėtoji

metalofermentas

fermentas, kuris aktyviajame centre turi metalą. metalas ne tik aktyvina, bet ir kitas fjas turi. pvz prijungia substratą

dispergavimo metodai, plačiau

fizikiniai: a/ mechaninis: naudojami koloidų malūnai, dedama medžiagos suspensija b/ elektrinis: iš disperguojamos medžiagos padaryti elektrodai įmerkiami į dispersinę terpę ir tarp jų sudaromas elektros lankas c/ ultragarsu: disperguojamos dispersinėje terpėje ultragarso bangomis cheminis (peptidizacija): šviežias nuosėdas paveikus atitinkama medžiaga gaunamas koloid tirpalas. esmė - peptizatorius padidina medžiagos dalelių atostūmio jėgas, ir nuosėdos pereina į tirpalą

kondensacijos metodai, plačiau

fizikiniai: esmė - tinkamų sąlygų koloidinių dalelių susidarymui parinkimu (temperatūra, slėgis, konc, tirpiklis) a/ tirpiklio pakeitimo metodas: esmė - nevienodas medžiagų tirpimas skirtinguose tirpikliuose b/ garų kondensacijos metodas: gaminami Na K Hg organiniai zoliai, S P Hg hidrozoliai cheminiai: esmė - reakcijos tirpaluose, susidarant mažai tirpioms medžiagoms. a/ oksidacijos-redukcijos b/ hidrolizės c/ mainų reakcijos ir kt. tirpiklis - dispersinė terpė. dispersinė fazė susidaro 2 stadijomis: kristalizacijos centrų atsiradimas ir jų augimas. kristalizacijos centrai atsiranda, esant tam tikram tirpalo sotumui.

fizikinė (pagrįsta, eiga) ir cheminė adsorbcijos (pagrįsta, savybės, difuzija)

fizikinė - pagrįsta van der Valso sąveikos jėgomis tarp adsorbento ir adsorbtyvo. būdingas grįžtamumas - desorbcija. pirmiau v ad > v de, tada v ad = v de (adsorbcinė pusiausvyra), tada v ad < v de (dėl padidėjusio šiluminio judėjimo greitėja de) cheminė - pagrįsta chemine sąveika ir yra negrįžtama. didėja kylant temperatūrai. reikia tam tikros aktyvacijos energijos, todėl vadinama aktyvintąja. Jei susidariusios medžiagos difunduoja į adsorbento vidų, pusiausvyra pasiekiama lėčiau, nes ji priklauso ir nuo difuzijos greičio. Jei susidaro nedifunduojančios medžiagos, paviršiuje susidaro plėvelė, kuri stabdo chemosorbcijos procesą.

absorbcija kietais adsorbentais: kaip gali mažinti energiją kieti

gali sumažinti energiją tik sugerdamos kažkokias medž, pvz adsorbuodamos dujas, garus ar ištirpusias medž būdinga fizikinė ir cheminė adsorbcija (abi vienu metu).

Stroncio patekimas į kaulus

galima paaiškinti, remiantis L. kauliniame audinyje esantį kalcį gali pakeisti iš aplinkos patekę stroncio jonai. SrCO3 mažiau tirpesnis nei CaCO3, todėl patekus Sr jis susijungs su CO3 (susidaro patvaresnis junginys dėl SrCO3 mažesnio tirpumo). Sr susijungia su CO3, pusiausvyra slenkasi į dešinę, CaCO3 tirpsta ir jo vietą užima SrCO3.

tirpumo sandauga: kam galioja, kaip užrašoma (kam lygi), kuo mažesnė, tuo ... . nuo ko priklauso

galioja mažai tirpiems elektrolitams KmAn <-> mKn+ + nAm- K [KmAn] = [Kn+]^m [Am-]^n = LKmAn (TS arba SP dar galima) kuo mažesnė tirpumo sandauga, tuo mažiau tirpi medžiaga (nes tuo mažiau jonų susidaro) PASTOVUS DYDIS, priklauso nuo temperatūros

geliai ir drebučiai: savybės

geliai: iš koloidinių dalelių (V2O5, SiO2, Fe2O3), gali ir iš kai kurių koloidinių tirpalų (V2O5 zolis, H2SiO3 zolis). struktūra korėta su daugybe kapiliarų (ertmės), skystis užpildo kapiliarus ir akutes. džiūdami ar drėkinami (sugeria tik jį drėkinančius skysčius, nedrėkinantys skysčiai į jo kapiliarus nepatenka) nekeičia tūrio, nes struktūriniai karkasai kieti, neelastingi, todėl vadinami neelastiniais, nebrinkstančiais. drebučiai/želė: iš linijinių molekulių (želatinos, agaragaro). erdvinės struktūros iš lanksčių grandinių. sugerdami (sugeria tik tuos skysčius, kurie gali tirpti-selektyvus sugėrimas. pagal sugertą skystį:hidrogeliai, alkogeliai) ir atiduodami tirpiklį lengvai pakeičia savo tūrį, todėl vadinami elastiniais ir brinkstančiais geliais. išdžiovinti nepraranda elastingumo, o veikiami tirpikliu vėl sudaro gelius. brinkstantys geliai (sugerdami skysčius išbrinksta): a/ neriboto brinkimo - sugeria neapibrėžtą skysčio kiekį, brinkdami ištirpsta, brinkimas yra jų I tirpimo stadija) b/ riboto brinkimo - sugeria tam tikrą tirpiklio kiekį, jame netirpsta. kylant temp gali virsti neriboto brinkimo ir sudaryti molekulinius tirpalus.

difuzija geliuose: kodėl, koks dažnis, nuo ko priklauso greitis, kas kai didesnė konc

geliuose yra 99proc vandens, struktūrinį tinklą sudarančios medž tik 1proc. todėl juose gali vykti difuzija, kuri pasireiškia, kai gelis susisiekia su kitos medžiagos tirpalu. difuzija reta, nes molekulės didelės. želatinuotuose dar mažesnė geliuose, priešingai skystiems tirpalams, nėra maišymosi bei konvekcinių srovių (didesnė konc - mažesnės poros - tuo labiau galima tirpalą išskaidyti) greitis priklauso nuo: a/ gelio konc ir struktūros b/ difunduojančios medž prigimties ir konc

kas yra heterogeninė pusiausvyra, kada atsiranda (su pvz)

heterogeninė pusiausvyra - pusiausvyra tarp mažai tirpių medžiagų sočiųjų tirpalų ir tų medžiagų kristalizacijos iš tirpalo atsiranda, kai 1/ vykstant cheminėms reakcijoms, susidaro mažai tirpios medžiagos pvz. kalcio oksalato susidarymas kraujo plazmoje 2/ sistemoje susidaro persotintieji tirpalai pvz uratinės nuosėdos šlapime vykstant metaboliniams procesams

baltymų izoelektrinis taškas: kas tai, baltymo krūvis, nustatymo būdai

izoelektrinis taškas (pI) - terpės pH reikšmė, kuriai esant baltymo molekulės teigiamų ir neigiamų krūvių kiekis susilygina (bendras krūvis lygus nuliui) ir molekulė nejuda pastoviame elektriniame lauke. terpės pH < pI baltymo krūvis teigiamas terpės pH > pI baltymo krūvis neigiamas vidutinis visų ląst citoplazmos baltymų izoelektrinis taškas yra 5,5 (ląst baltymai ir pati citoplazma turi neigiamą krūvį. nustatymo būdai: 1/ pagal baltymo elektroforetinį judrumą. kai buferio pH = baltymo pI, kuriame jo krūvis lygus nuliui, baltymo molekulė nejudės 2/ pagal koaguliacijos laipsnį. labiausiai matomas susidrumstimas tame mėgintuvėly kur pH = pI 3/ pagal brinkimo laipsnį. kai pH = pI baltymas mažiausiai išbrinksta 4/ pagal želatinacijos greitį. pH = pI greičiausiai vyksta gelio susidarymas

išsūdymas: kas tai, veikimo esmė, išsūdymo zona, schema, liotropinės eilės (esmė), faktoriai kurie veikia išsūdymą, baltymų frakcionavimas išsūdant

išsūdymas - SJ išskyrimas iš jų vandeninių tirpalų didelės koncentracijos elektrolitų tirpalais. druskų išsūdančio veikimo esmė: jų pačių hidratacija, vykstanti polimero makromolekulių dehidratacijos sąskaita. išsūdymo zona - būdinga kiekvienam baltymui. tokia druskos koncentracija, kuri dehidratuoja ir nusodina baltymą. kroito schema: +apv SPIRITAS + / + ELEKTROLITAS nk +apv ELEKTROLITAS apv / apv SPIRITAS nk +apv DIDELĖ ELEKTROLITO KONC nk liotropinės eilės: tie kurie labiausiai hidratuoti. vandens molekulės orientuojasi apie juos, todėl mažėja vandens gebėjimas tirpinti. veikia: a/ polimero tirpumas duotajame tirpiklyje: kuo mažiau tirpsta polimeras (kuo didesnė jo molekulinė masė), tuo geriau/lengviau išsūdomas b/ terpės pH: geriausiai išsūdomi izoelektriniame taške, nes čia tik hidratinis apvalkalas apsaugo molekules nuo sulipimo. baltymų frakcionavimas išsūdant a/ globulinai (didelės molinės masės baltymai) nusėda pusiau prisotinatame amonio sulfato tirpale b/ albuminai (mažesnės molinės masės baltymai) nusėda tik pristoinus tirpalą amonio sulfatu c/ NaCl ir MgSO4 neutralioje aplinkoje nusodina globulinus, rūgščioje albuminus.

vandens jonizacija/disociacija, vandens joninė sandauga, pH

jonizacija 2H2O <-> H3O+ +OH- disociacija H2O <-> H+ + OH- vandens joninė sandauga Kw = K [H2O] = [H+] [OH-] Kw = K [H2O] = 1,8 * 10^-16 * 55,56 = 10^-14 pH - neigiamasis vandenilio jonų koncentracijos logaritmas, vandenilio jonų rodiklis pH = -lg [H+]

donano membraninė pusiausvyra: jonų judėjimas, donano teorijos ląstelė, išvados.

kai tirpalas susisiekia per puslaidę membraną ne su grynu tirpikliu, o su elektrolito tirpalu, elektrolito jonai skverbiasi pro membraną ir pasiskirsto abiejose membranos pusėse. donano teorijoje ląstelė panardinta į NaCl tirpalą, jos viduje yra tik disocijuojančio polimero (baltymo) natrio druska PtNa <-> Pt- + Na+ iš išorės į ląstelę gali difunduoti Na ir Cl jonai, iš ląstelės į išorę tik Na. baltymo anijonas per puslaidę membraną nepereina. išvados 1/ ląstelei sąveikaujant su išorėje esančiais elektrolitais, visada iš aplinkos į ląstelės vidų pateks tam tikras elektrolito jonų kiekis 2/ osmosinis slėgis, sąlygojamas elektrolito jonų ir baltymų, ląstelės viduje bus didesnis nei išorėje esančiame tirpale. tuo galima paaiškinti ląstelių turgorą, vykstantį net ir izotoniniuose tirpaluose. 3/ ląstelei esant hipertoniniame tirpale, ne tik vanduo skverbiasi į išorę, bet ir į ląstelės vidų difunduoja išorėje esantys jonai. (jonų judėjimas vyksta kaip pagalbinė medžiaga judesiui per puslaidę membraną. bet kuriuo atveju (kad ir kaip išsidėliojusios dalelės ląst membr/iš), kažkoks judesys vyksta.)

Paneto-Fajanso taisyklė

kietame paviršiuje adsorbuojami jonai, turintys su juo bendrus atomus ar jų grupes (giminingi, panašūs)

kompleksinių junginių kitimai: su patvarumu.

kitimai: jei į tirpalą patenka jonų, kurie su tuo pačiu ligandu sudaro patvaresnį kompleksą, tai šis kompleksas ir susidarys. esant galimybei visada susidaro patvaresnis, nes jis neskyla.

koacervacija: kas tai, kada atsitinka, skirstymas, biologinė reikšmė

koacervacija - SJ hidratinių sluoksnių jungimasis, nesijungiant pačioms makromolekulėms. savaime suliedamos apvalkalus kažkurioj vietoj tirpalo suformuoja didesnę konc nei likusiame tirpale. sistemoje atsiranda dvi fazės: koncentruotas ir praskiestas SMJ tirpalai. atsitinka pasikeitus temperatūrai, pH arba pridėjus elektrolitų SMJ tirpaluose, kuriuose nėra termodinaminės pusiausvyros. a/ paprasta koacervacija - tirpalas, turintis daugiau SMJ sudaro mažus lašelius, kurie susijungia į atskirą sluoksnį b/ kompleksinė koacervacija - sumaišius priešingų krūvių polimerų tirpalus. dėl hidratinio apvalkalo dalelės trauks viena kitą, bet nenusės. biologinė reikšmė: svarbūs kompleksiniai koacervatai, kurių sudėtyje yra baltymų. ląstelių protoplazma panaši į koacervatus: turi didelę konc, nesimaišo su pusiausvyriniu skysčiu, atsiranda vakuolės. gyvos ląst gali sugerti aliejaus lašelius.

koaguliacijos slenkstis ir koaguliacijos galia

koaguliacijos slenkstis: minimali elektrolito koncentracija, išreikšta mmol/1L zolio, sukelianti matomą zolio koaguliaciją per tam tikrą laiką koaguliacijos galia: koaguliacijos slenksčiui atvirkščias dydis

koloidų koaguliacija koloidais

koloidai turi turėti priešingą granulės krūvio ženklą. kad vyktų pilna koaguliacija - koloidų krūviai turi būti pilnai panaikinami: vieno koloido konc ir krūvio sandauga turi būti lygi kito koloido konc ir krūvio sandaugai

kas yra zolis

koloidinio dispersiškumo tirpalas, kurio dispersinė fazė kietoji medž, terpė skystis. liozoliai: disp terpė skystis akvazolis: disp terpė vanduo aerozolis disp terpė dujos, fazė kiet/sk?

kas gali būti kompleksodariais ir ligandais

kompleksodariais: a/ teigiami metalų jonai - dažniausiai Fe2+ Fe3+ Cu2+ Cr2+ b/ neutralūs metalų atomai Ni, Fe c/ teigiamą oksidacijos laipsnį turintys nemetalai pvz B(3+) Si(4+) S(6+) ligandais: a/ neigiami jonai CN- Cl- I- b/ polinės molekulės H2O, NH3, CO, NO c/ nepolinės molekulės I2 C6H6

EDTA, kompleksonai, kompleksai, medicina

kompleksonai - EDTA ir kitos organinės medžiagos, sudarančios su katijonais chelatinius kompleksus. EDTA; kompleksonas II; etilennitrilotetraacto rūgštis. Na2[H2EDTA]; kompleksonas III; chelatonas III; trilonas B; etilennitrilotetraacto rūgšties dinatrio druska. kompleksai - Trilonas B sudaro patvarius junginius su šarminių žemių metalų katijonais (kompleksodariais). medicina: EDTA ir jo druskos - sergant ligomis, kurių metu organizme kaupiasi kalcio druskos: akmenlige, artritais, sklerodermija (nes trilonas B sudaro patvarius junginius su Ca2+, surenka tą kalcį.). vartojamas kaip koaguliantas koncervuojant kraują.

kompleksiniai junginiai: kaip dar vadinami, kokie ryšiai (kaip žymimi), kas reikalinga susidarymui

koordinaciniai junginiai. molekulėse bent vienas cheminis ryšys yra donorinis-akceptorinis (koordinacinis), žymimi rodykle -> susidarymui reikalinga: 1/ jonas ar molekulė, turinti mažiausiai vieną nepadalintą elektronų porą, prieinamą donoriniam-akceptoriniam ryšiui. 2/ metalo jonas ar atomas, turintis laisvų orbitalių ir pakankamą trauką elektronams, kad sudarytų koordinacinį ryšį. sudaryti iš centrinės dalelės - atomo arba jono - ir koordinuotų aplink ją ligandų vienas elementas duoda e- porą, kitas tą porą priima į laisvas orbitales.

kraujo slėgis, koloidų osmosinis slėgis

kraujo osmosinis slėgis 740-780kPa arba 7,7atm. didžiąją dalį nulemia plazmoje esantys elektrolitai ir kitos mažos molekulinės masės medžiagos. koloidinis osmosinis / onkotinis slėgis - slėgis, kurį apsprendžia baltymai. mažas. osmosinio slėgio dalis sąlygojama plazmoje esančių koloidinio dispersiškumo junginių.

kraujo šarminis rezervas

kraujo plazmoje matuojamas junginiuose (hidrokarbonatuose) esančio CO2 kiekis, išreikštas tūrio procentais CO2 mL/100mL plazmos. normoje 50-70 tūrio procentų (25-30mmol/L), esant acidozei būna sumažėjęs.

nomenklatūra

naudojame štoko, nes ji IUPAC sistemos dalis. pirma katijonas, tada anijonas. kat an: išorė, sk/lig, centr -atas() Na2[Zn(OH)4] natrio tetrahidroksocinkatas(II) an kat: sk/lig, centr(), išorė -idas [Ag(NH3)2]Cl diamoniako sidabro(I) chloridas neutr: sk/lig, šalia, centr() [Pt(NH3)2Cl4] diaminotetrachloroplatina(IV)