Dialogas su Andrium
T: Kur gavai pinigų taksi? Aš nekalbu jau apie konjaką. Kur gavai? Tu neturėjai net autobusui?
Andrius prieina arčiau
T: Nuleisk kumsčius! Skelčiau tau antausį, bet atleidžiu... už tai, kad gini motiną.
A: (puola tėvą) Neįžeidinėk mirusios motinos.
T: Baigsiu, kai reikės. Kodėl į namus pareini tik kas trečią dieną? Kur būni?
A: Angliškas anekdotas. Šimtai tokių... Gal baigsite tardymą?
T: Ne!
A: Aš galiu atsakinėti ir pro langą žiūrėdamas
T: Neišeisi! Kas tavęs atėme namų židinį?
A: Aš išeinu.
T: Pridės. Antras klausimas: ta Beatričė tavo sužadėtinė?
A: Gal pridėtum daugiau?
T: Ir jas skelbiate, kai sutemsta. Dieną nedrįstate. (Beveik sau) Niekšai! Niekšai! Po velniais! Kandidatai į kalėjimus! Štai kas. (Andriui) Kokios jų kalbos! Nužudžiau, išprievartausiu! Žodžiai gali virsti darbais.
A: Jaunais žmonėmis. Ir viskas. Mes turime savo pažiūras.
T: Niekšas buvo jis?! Šoferis? Taip? Reikėjo jums tada duoti, kas priklausė. Man šiandien sąžinė nerami. Dabar penkiolikos parų užteks?
A: Jis buvo niekšas.
T: Būtum tu prieš tanką stovėjęs! Viską darėme ateičiai! O dabar? Visiškai supuvusi generacija! (Staiga paima telefono ragelį, surenka numerį, eina nugara į Andrių) Kalba prokuroras, Štai koks reikalas. Mano sūnus praėjusią naktį nuvarė mašiną. Suimkite jį.
A: Jūs turėjote Sąjūdį, turėjote ką ginti. O ką mes turime?
T: Nesimaivyk! Žadėjau ją vesti?
A: Kodėl ne Puškino?
T: Bet žmonės nori kuo nors būti? O kuo jūs norite būti? Kuo jūs norite būti?
A: Ką turiu daryti? Mišioms tarnauti, kaip senelis, jaunas būdamas, kad tarnavo. Ne visi gali būti kosmonautai.
T: Melas!
A: Laimingas nuotykis. Draugas važiavo pro šalį.
T: Tu šoferį sumušei!
A: Ne aš tada nuvariau. Už kitus atsakyti negaliu.
T: (traukiasi atbulas) Po velniais! Tėvas! Taip! Tėvas! Atėmė namų židinį! Mokytojai tave skriaudė, valdžia skriaudė, dabar tėvas... Kai motina da rmokykloje nagais sudraskė mokytojai veidą, tai ji buvo gera. Iškviesta dėl tavo žvėriškumų.
A: Nori žinoti? Tu atėmei! Tu! Tu!
T: Vėl nuvarei mašiną?!
A: Nuėjo vakarieniauti...
T: Kas iš tavęs jį atėmė?
A: Nėra
T: Šitaip reikia mušti! (Trenkia Andriui taip, kad tas iš karto krenta. Pažvelgia į gulintį sūnų, vėl paima ragelį) Mane buvo sutrukdę, atsiprašau. Taip. Suimkite nusikaltėlį ir griežtai nubauskite. Viskas.
A: O! Niekšas! (Pastumia tėvą iš galo)
T: Prieš metus numarinau bylą dėl to, kad sūnus buvo įmaišytas. Po velniais.
A: Pasaulis nesubyrėjo, jei pusvalandžiui skubiam reikalui... Vėl grąžinau į vietą.
T: Pasiskolinai!
A: Pasiskolinau.
T; Melas!
A: Pažįstamas taksi šoferis...
T: Neberandi kelio į namus? Kas tu? Paklydęs šuo? Valkata? Nėra tau namų židinio? Nėra?
A: Rimčiau nemoku
T: (labai griežtai) Kur gavai pinigų taksi?
A: Susigiedojo...
T: Atsakinėsi rimtai ar ne?
A: Susirinkimai, pasitarimai... repeticijos... Kas gi dabar pareina į namus dažniau kaip trečią dieną?
T: Jei kas būtų tave gerai apskaldęs, gal šiandien būtum žmogus
A: Tu įpratęs skaldyti antausius.
T: Nedrįsk jos taip vadinti!
A: Visapusiška informacija! Pasitarnavo kekšė.
T: Kas „mes"? Tu? Jaunoji karta! Nori tiktai gyventi! Mokslininkai, kosmonautai - ne jaunoji karta? Jūs jaunosios kartos gangrenuojanti dalis! Maža dalis! Teršianti visą kūną! Štai kas! (Su skausmu) Aš turiu tai matyti, suprasti, tėviškai kalbėti ir .. niekuo geru netikėti.
A: Žmonės tik jūs! Žinoma! Daužėte vienas ktią. Pagal planą. Mes norime gyventi. Paimti iš gyvenimo viską, ką jis gali duoti. Mušame tik įpykę.
T: Jums nuobodu. Nuobodu gyventi? Mums nebuvo nuobodu.
A; Mėgstu stiprius įspūdžius. Ir viskas. Man taip patinka. Ir kitiems patinka. Niekas nenori būti nuobodulio pūslę.
T: Tėviškai noriu pasikalbėti. Nestypsok ten! Stok čia ir atsakinėk!
Pradžia
