Istorija. 10 klasė. Nuo valstybės perversmo iki vienvaldystės.

Vakarų Europos produkcija

1924-1929 m. Vakarų Europos pramonės produkcijos gamyba, pritaikius naują techniką, pastebimai išaugo.

Ilgųjų peilių naktis

1934 m. birželio 30 naktį SS būriai išžudė SA vadus, kurie net neįtarė, už ką yra šaudomi. Buvo įvykdytas todėl, nes fiureriui atrodė, jog SA vadai yra pernelyg nuo jo nepriklausomi.

Italijos ir Vokietijos parama Ispanijoje

1936 - 1939 m. Pilietinio karo eigą lėmė ne vien jėgų santykis pačioje Ispanijoje. Sukilėlius iš karto parėmė Italija ir Vokietija. Jos siuntė ginklų, karo veiksmuose dalyvavo jų aviacija ir keliasdešimt tūkstančių italų kareivių. Todėl Ispanijos pilietinis karas buvo vertinamas ir kaip demokratijos kova su fašizmu.

Kada užimama demilitarizuota Reino zona

1936 kovo mėn. Taip šiurkščiai sulaužoma Versalio taikos sutartis

1936 m. SSRS konstitucija

1936 m. priimta konstitucija skelbė, kad šalyje nugalėjo socializmas, sukurta nauja visuomenė. Konstitucija „garantavo" žodžio, spaudos, sąžinės laisves, susirašinėjimo slaptumą ir kitas demokratines teises. Tačiau NKVD visiškai nepaisė šių konstitucijos straipsnių. Tik socialinės teisės: į darbą, į mokslą, gydymą, poilsį, aprūpinimą pensijomis tapo realybe, nors egzistavo įvairių apribojimų, darbo užmokestis ir pensijos buvo menkos, medicinos aptarnavimo lygis neaukštas. Vis dėlto SSRS nebeliko bedarbių, dažnai pusbadžiu gyvenančių kolūkiečių ar darbininkų vaikai galėdavo įgyti vidurinį ir aukštąjį išsilavinimą, nereikėdavo mokėti už gydymą. SSRS piliečiai gyveno skurdžiai, kentė maisto, o dar labiau pramoninių prekių - drabužių, avalynės ir kt. - trūkumą. Labai mažai tebuvo statoma gyvenamųjų namų, miestiečiai glaudėsi ankštuose kambariuose ir barakuose. Visus slėgė baimė būti represuotiems už neatsargų žodį. Rašytojai, mokslininkai, dailininkai, aktoriai privalėjo griežtai laikytis komunistų partijos ir Stalino nurodymų.

Krištolo naktis

1938 m. lapkričio 9-10 d. naktį visoje Vokietijoje buvo siaubiami žydų butai, parduotuvės, sinagogos, kapinės. Nežabotas teroras, savivalė, atviras krikščioniškos civilizacijos principų menkinimas sukėlė emigracijos bangą. Iš Vokietijos bėgo žydai, demokratiškai nusistatę žmonės.

SSRS industrializacijos laimėjimai

4-ojo dešimtmečio pabaigoje SSRS elektros energijos, plieno, akmens anglių, daugelio rūšių mašinų gamyba atsiliko tik nuo JAV ir beveik susilygino su Vokietija. Smarkiai didėjo ginkluotės gamyba, pirmiausia buvo plečiama sunkioji pramonė, daug lėšų skiriama mokslo tiriamiesiems darbams. Vartojimo prekių gamyba augo nedaug. Industrializacija reiškė NEP'o pabaigą. Visos privačios krautuvės ir įmonės buvo suvalstybintos.

Interpoliacija

Seimo nario paklausimas valstybinio valdymo organui ar jo nariui dėl kurio nors fakto ar reikalo

Pogromas

Smurto veiksmai prieš kuriuos nors tautybės, religijos žmones.

Vokietijos išstojimas iš Tautų Sąjungos

Vokietijos armijai Versalio sutartimi buvo numatyti dideli apribojimai. Todėl 1933 m. Vokietija, demagogiškai protestuodama prieš savo „nelygiateisę padėtį", išstojo iš Tautų Sąjungos. 1934 m. buvo pradėtas kurti karo laivynas, gaminti sunkioji ginkluotė, tankai, povandeniniai laivai ir lėktuvai. Po metų įvesta karo prievolė.

Alaus pučas

Vokietijos nacionalsocialistų darbininkų partijos bandymas 1923 m. įvykdyti valstybės perversmą.

Voldemarininkai

Voldemaro šalininkai, kurie nesirinkdami priemonių po 1929 m. siekė savo lyderį sugrąžinti į Lietuvos valdžią

GULAG'as

Vyriausioji stovyklų valdyba

Priešinimasis diktatūrai

• 1933 m. kovo mėn. rinkimuose VNSDP gavo mažiau nei pusę balsų. Didžioji vokiečių dalis tada nepalaikė nacistų, bet priešintis diktatūrai buvo nepaprastai sunku. • Sutriuškintos komunistų, vėliau socialdemokratų ir kitos partijos bei organizacijos, galėjusios surengti pasipriešinimą.

Hitlerio atėjimo į valdžią priežastys

- 1929-1933 m. didžioji pasaulinė ekonomikos krizė, per kurią Vokietijoje 5 mln. žmonių neteko darbo. Nacionalsocialistai vykstant rinkimų agitacijai nuolat skelbė, kad, jiems atėjus į valdžią, šalyje neliks bedarbių. - Versalio taikos sutarties nutarimai, kurie žemino Vokiečių tautą, nes ši turėjo atsakyti už Pirmojo pasaulinio karo padarinius. Pažeminta vokiečių tauta norėjo bet kuria kaina pasiekti, kad jai nereikėtų vykdyti Versalio taikos sutarties nutarimų ir atsiteisti su Vakarų valstybėmis. - Patraukli A. Hitlerio programa, išdėstyta jo knygoje „Mano kova", kurią A. Hitleris parašė atsidūręs kalėjime po 1923 m. nepavykusio mėginimo nuversti valdžią Bavarijoje, vadinamojo Alaus pučo. A. Hitleriui atėjus į valdžią, buvo išleistas nutarimas, pagal kurį Vokietijos valdininkai ir pareigūnai turėjo studijuoti knygą „Mano kova". - Milžiniškas nacių propagandos aparatas. A. Hitleriui pavyko užsitikrinti garsių vokiečių verslininkų paramą. Per rinkimus naudotasi spauda, radiju. Todėl 1932 m. vystant rinkimams A. Hitleris vokiečiams tapo savotišku jų šalies gelbėtoju. - Socialdemokratų ir komunistų negalėjimas susitarti tarpusavyje ir sudaryti koalicijos. Šioms partijoms Reichstage atstovavo 121 ir 100 deputatų, Jeigu jos būtų susijungusios, naciams būtų buvęs užkirstas kelias į valdžią.

---

---

1920 m. perversmas Vokietijoje

1920 m. kovo 12 d. monarchijos šalininkai įvykdė perversmą, užėmė Berlyną. Kancleriu pasiskelbė monarchistas V. Kapas. Bet kai šalyje kilo visuotinis streikas, pučistai turėjo bėgti į užsienį.

Fašistų aiškintos spręstinos problemos

Fašistai aiškino, kad blogybių priežastis yra demokratinė valdymo sistema, skaldanti nacijos jėgas, sudaranti sąlygas reikštis egoizmui, vaidams. Siekiant bendrų nacijos ir valstybės interesų, fašistų teiginiu, visuomenė privalo būti vieninga. Visuomenę suvienyti, jų nuomone, galima tik įvedant diktatūrą ir visiems tikint vadu. Vienas iš svarbiausių fašizmo reikalavimų - tikėti vadu ir nedvejojant jam paklusti.

Hitlerio tikslai

Hitleris dar knygoje „Mano kova" išdėstė būsimos Vokietijos užsienio politikos tikslus: sukurti „Didžiąją Vokietiją", užkariauti vokiečiams „gyvybinę erdvę", kolonijų, pavergti daugelį tautų, įsiviešpatauti Europoje. Šie tikslai galėjo būti įgyvendinti tik karu, o tam reikėjo didžiulės ir galingos armijos.

Industrializacija SSRS

Industrializacijos pradžia laikytini 1927 m, kada buvo pradėta statyti keliolika didžiulių gamyklų ir rengti ekonomikos plėtojimo penkmečio planą.

Spartakininkai

Jie siekė Rusijos pavyzdžiu įvykdyti socialistine, revoliuciją ir įvesti diktatūrą. 1919 m. sausio mėn. Berlyne įvyko ginkluotas revoliucingai nusiteikusiu darbininkų sukilimas, kuriam vadovavo komunistai „spartakininkai". Vyriausybės kariuomenė sutriuškino sukilėlius

Prancūzija, Didžioji Britanija ir JAV pilietiniame kare Ispanijoje

Jos laikėsi nesikišimo politikos, tačiau nesistengė kliudyti kištis į Ispanijos reikalus Vokietijai bei Italijai.

Parlamento Veimare priimta konstitucija

Konstitucija nustatė naują valdymo sistemą. Aukščiausia įstatymus leidžiančia institucija tapo parlamentas. Jį sudarė dveji rūmai: tiesiogiai renkamas Reichstagas ir žemių atstovų sudarytas Reichsratas. Reichstagas galėjo pareikšti nepasitikėjimą vyriausybe. Valdžios piramidės viršūnėje buvo prezidentas. Jį tiesioginiais rinkimais 7 metams rinko gyventojai. Prezidentas buvo vyriausiasis kariuomenės vadas. Jis galėjo paleisti Reichstagą, skyrė reichskanclerį.

Šovinizmas

Kraštutinė nacionalizmo atmaina; reiškiasi savo tautos perdėtu aukštinimu, kitų tautų menkinimu, niekinimu.

Getas

Miesto dalis, kurioje buvo įkurdinti žydai.

Pirmųjų pokario metų ekonominės ir socialinės problemos Italijoje

Partijos, parlamentų frakcijos nesutarė, nebendradarbiavo tarpusavyje. Vyriausybės, dažnai koalicinės, buvo sunkiai formuojamos ir nesugebėjo išspręsti sudėtingų problemų. Tokiomis sąlygomis įvairiose šalyse kūrėsi fašistų organizacijos.

Airijos atsiskyrimas nuo Didžiosios Britanijos

Pasibaigus Pirmajam pasauliniam karui anglai jau nebegalėjo išlaikyti savo valdžioje Airijos. 1919 m. sausio mėn. airių deputatai, išrinkti į Didžiosios Britanijos parlamentą, susirinkę Dubline, paskelbė nepriklausomą Airijos respubliką, jos prezidentu išrinko vieną išsivadavimo judėjimo vadovų E. de Valerą. Didžiosios Britanijos vyriausybė Šio akto nepripažino, airiai pradėjo partizaninę kovą, kurioje pasižymėjo IRA (Airijos respublikonų armija). Anglai nesiryžo plačiu mastu naudoti karinių pajėgų. Vyko derybos. Didžiosios Britanijos parlamentas nuo Airijos atskyrė jos šiaurės rytinę dalį, vadinamą Ulsterį. 1921 m. gruodžio mėn. anglai pripažino Airiją savarankiška valstybe dominijos teisėmis.

Pokario suirutė

Pasibaigus Pirmajam pasauliniam karui karinių užsakymų nebuvo, sumažėjo užsienio prekybos apimtys. Tad 1920-1921 m. pramonės gamyba smuko, labai padaugėjo bedarbių. Tiktai 1923 m. Europoje baigėsi pokario suirutė. Prasidėjo klestėjimo laikotarpis.

Rasizmas

Pažiūros, teigiančios kad žmonių rasės yra nelygiavertės.

Prancūzijos ekonominė situacija tarpukariu

Pirmaisiais pokario metais Prancūzijos ūkis išgyveno krizę. Tik 1924 m. pramonės ir žemės ūkio gamyba pasiekė ikikarinį lygį. Dėl infliacijos augo maisto produktų bei kitų prekių kainos, o darbo užmokestis didėjo lėtai. Blogėjo finansinė padėtis. Prancūzų viltys, kad atstatymo darbams užteks iš Vokietijos gaunamų reparacijų, nepasiteisino. Vis dėlto 1926 m. R. Puankarė vyriausybė stabilizavo franką, o 1928 m. tai buvo įteisinta parlamento priimtu įstatymu. Franko kursas buvo nustatytas 5 kartus žemesnis už ikikarinį. Tačiau frankas vėl tapo valiuta, naudojama tarptautiniams atsiskaitymams. Didžioji krizė skaudžiai palietė Prancūziją tik 1931 m., nes ji mažiau negu kitos pramoninės valstybės buvo priklausoma nuo tarptautinės prekybos, o jos vidaus rinką gynė dideli muitai.

VNSDP susikūrimas

Populiarėja revizionistinės idėjos. 1919 m. įsikuria Vokietijos nacionalsocialistų darbininkų partija. VNSDP veikla pasižymi kraštutiniu nacionalizmu ir antisemitizmu.

Stalino teroras

„Buožės" ne tiktai buvo tremiami, šimtai tūkstančių jų uždaryta į koncentracijos stovyklas (lagerius), tūkstančiai nubausta mirtimi. Industrializacijos nesėkmes valdžia vertino kaip kenkimo padarinį, [vykus avarijoms fabrikuose, iškart buvo ieškoma kaltininkų - kenkėjų ar diversantų. Ir juos, suprantama, rasdavo. Aukomis tapo daug specialistų -inžinierių, ekonomistų, į jų vieta skirdavo neturinčius patirties ar netgi išsilavinimo partijos narius. Negalėjo jaustis visiškai saugus nė vienas SSRS pilietis - pradedant Politinio biuro nariu ir baigiant vargingu kolūkiečiu. Visų jų likimas priklausė nuo J. Stalino, įtvirtinusio savo beribę valdžia, valios.

Veimaro respublika

• 1918 m. lapkričio mėn. Vokietijoje kilo revoliucija, privertusi atsisakyti sosto kaizerj Vilhelmą II. Priimti naują Vokietijos konstituciją., pasirinkti politinę santvarką turėjo demokratiškai išrinktas Nacionalinis susirinkimas. Kadangi Berlyne 1919 m. buvo labai neramu, naujasis parlamentas posėdžiavo Veimare. • Čia buvo priimta naujoji konstitucija, svarbiausias valstybės įstatymas, kuriuo nustatyta nauja demokratinė politinė santvarka. Dėl šios priežasties Vokietija, kol galiojo naujoji konstitucija, dažnai buvo vadinama Veimaro Respublika.

Estijos kelias į nepriklausomybę

• 1918 m. vasario 24 d. buvo paskelbtas nepriklausomybės manifestas, kuriuo vyriausioji valdžia buvo perduota Gelbėjimo komitetui. Jam vadovavo žymus tautinio atgimimo veikėjas Konstantinas Piatsas. Kovoti teko ne tik su Sovietų Rusijos remiamais vietos bolševikais, bet ir su nenorėjusia pripažinti nepriklausomybės vokiečių okupacine valdžia. • Vokiečių kariuomenei pasitraukus, 1919 m. pradžioje beveik pusė šalies teritorijos buvo užimta bolševikų, kurie paskelbė vadinamąją Estijos darbo komuną. Kovose su jais estus parėmė suomiai, pasiuntę 2 tūkst. savanorių. Iki vasario mėn. pabaigos Estijos kariuomenė išstūmė Raudonąją armiją, bet teko dar nuslopinti komunistų vadovaujamą sukilimą Saremos saloje. Karo veiksmai remiant rusų baltagvardiečius buvo perkelti į Rusijos teritoriją, užimtas Pskovo miestas. 1920 m. vasario 2 d. • Tartu taikos sutartimi Sovietų Rusija pripažino Estijos nepriklausomybę ir jos sienas. Estija pagal Steigiamojo susirinkimo priimtą konstituciją tapo demokratinė respublika. Parlamentas turėjo plačius įgaliojimus, o jo pirmininkas buvo ir valstybės galva, nesant atskiros prezidento pareigybės.

Pirmasis seimas

• 1922 m. spalio 1 d. išrenkamas I-asis Seimas: - Išrinktas pagal 1922 m. priimtą Rinkimų įstatymą laisvuose demokratiškuose rinkimuose. - Daugiausia balsų gavo LKDP, kuri suformavo valdantį bloką su Darbo federacija ir Ūkininkų sąjunga - 38 iš 78 vietų. - Prezidentas - Aleksandras Stulginskis (LKDP). - E. Galvanauskas Vyriausybės ministras pirmininkas ir užsienio reikalų ministras. - Aršiausia konkurencija vyko tarp Krikščionių demokratų ir Valstiečių liaudininkų bloku. - 1923 m. sudarytai naujai E. Galvanausko Vyriausybei pritaria tik pusė Seimo narių. - Opozicija ministrą pirmininką laiko neteisėtu, nes nepripažįsta išrinkto prezidento. - 1923 m. kovo mėn. prezidentas A. Stulginskis paleidžia Seimą.

Keturi seimai Lietuvoje

• 1922 m. spalio 1 d. išrenkamas I-asis Seimas; • 1923 m. birželio mėn. išrenkamas II-asis Seimas; • 1926 m. gegužės mėn. išrenkamas III-asis Seimas; • 1936 birželio mėn. išrenkamas IV-asis seimas.

Rūro srities užėmimas

• 1922 m. viduryje staiga pradėjo blogėti ekonominė situacija, augti infliacija. Blogėjant ekonominei padėčiai, Vokietija nutraukė reparacijų mokėjimą, anglių tiekimą Prancūzijai. Ši kartu su Belgija, atsakydama į tiekimų nutraukimą, 1923 m. sausio mėn. užėmė Rūro sritį. Tačiau iš okupacijos nieko nelaimėjo - kalnakasiai atsisakė dirbti. Rūro okupacija dar labiau pagilino krizę Vokietijoje. Šalis neteko apie 70 proc. anglių, 50 proc., ketaus. Infliacija pasiekė pasaulyje lig tol nematytą lygį.

Antrasis seimas

• 1923 m. birželio mėn. išrenkamas II-asis Seimas: - Išrinktas pagal 1922 m. priimtą Rinkimų įstatymą laisvuose demokratiškuose rinkimuose. - Daugiausia balsų gavo LKDP, kuri suformavo valdantį bloką iš - 40 iš 78 vietų. - Apie trečdalį Seimo narių sudarė pirmą kartą išrinkti atstovai. - Į antrąjį Seimą buvo išrinktos trys moterys. - Prezidentas - Aleksandras Stulginskis (LKDP). - Pirmininkas Antanas Tumėnas. - Aštrėja ginčai tarp krikščioniškųjų partijų ir kairiųjų dėl švietimo reformos ir žemės reformos. - Antrasis Seimas vienintelis iš tarpukario Seimų užbaigė įstatymu numatytą kadenciją. - Pavyko pasirašyti Klaipėdos konvenciją ir išvengti rimtų Lenkijos pretenzijų į vienintelį Lietuvos uostą. • Nors Lietuva buvo nepriklausoma, nekariavo su kitomis valstybėmis, šalyje visiška demokratinė santvarka neįsigalėjo - galiojo karo padėtis ir kiti demokratiniai suvaržymai. - 1925 m. pavasarį paskelbtas Sustiprintos apsaugos įstatymas; - Toliau cenzūruojama spauda; - Neleista laisvai šaukti susirinkimų; - Apsunkintas politinės opozicijos veikimas.

Trečiasis seimas

• 1926 m. gegužės mėn. išrenkamas III-asis Seimas: - Išrinktas pagal 1922 m. priimtą Rinkimų įstatymą laisvuose demokratiškuose rinkimuose (pataisa - parlamento narių skaičius padidintas iki 85 ir įsteigta 10-oji rinkimų apygarda - Klaipėdos kraštas). - Nė viena partija neturėjo absoliučios daugumos. - Koaliciją sudaro valstiečiai liaudininkai, socialdemokratai ir tautinės mažumos. - Į III-ąjį Seimą buvo išrinktos 4 moterys. - Prezidentas - Kazys Grinius (LVLS). - Ministras pirmininkas - M. Sleževičius - III-iasis Seimas pasižymėjo demokratinėmis reformomis: - Seimas paleistas 1927 m. po perversmo. 1) Priimtas platus amnestijos įstatymas (paleisti politiniai kaliniai, tarp kurių ir pogrindinės komunistų partijos nariai). 2) Panaikinta karo padėtis (išskyrus 1 km zoną palei sieną su Lenkija); 3) Panaikinti susirinkimų suvaržymai (pirmą kartą šalies istorijoje); 4) Įvestos spaudos, žodžio ir kitos demokratinės laisvės; 5) Priimtas naujas ligonių kasų įstatymas; 6) Sumažinti atlyginimai prezidentui ir Ministrų kabineto nariams. 7) Pradėta modernizuoti kariuomenė, mažinamas karininkų skaičius. 8) Švietimo ministras leidžia Lietuvoje steigti lenkiškas mokyklas. 9) Planuota nuo 1927 m. pradžios nemokėti algų dvasininkams. 10) Pradėtos prekybos derybos su Vokietija ir TSRS; 11) 1926 m. rudenį pasirašyta ir ratifikuota nepuolimo sutartis su TSRS.

Autoritarinės valstybės Europoje

• 1926 m. gegužės mėn. maršalas J. Pilsudskis įvykdė perversmą Lenkijoje, suvaržė parlamento teises ir tapo diktatoriumi. Tų pat metų gruodžio mėnesį perversmas įvyko Lietuvoje, prezidentu išrinktas A. Smetona sutelkė valdžią savo rankose. Autoritarinė santvarka nuo 1920 m. egzistavo ir Vengrijoje, nuo 1926 m. - Portugalijoje, o nuo 1929 m. - Jugoslavijoje. • Tokia valstybės santvarka vadinama autoritetine arba autoritarine, o politinės organizacijos autoritarinėmis. • Totalitarinėse valstybėse jau yra visiška visuomenės kontrolė.

Autoritarinio režimo sukūrimas

• 1926 m. gruodžio 20 d. šalyje įsigaliojo ypatingieji valstybės apsaugos įstatymai, apriboję politines piliečių teises ir suteikę labai plačių įgaliojimų karo komendantams. Visose apskrityse buvo įsteigtos komendantūros su kareivių būriais. Bet kokiam susirinkimui buvo reikalingas leidimas, kurį išduodavo apskrities viršininkas, karo komendantui sutikus. • Pamažu uždraustos visos opozicinės partijos. Visa spauda buvo griežtai cenzūruojama. Po 1926 m. perversmo spaudos bei kitų masinės informacijos priemonių priežiūra buvo išplėsta ir sustiprinta. • 1927 m. balandžio 12 d. valstiečių liaudininkų, socialdemokratų bei tautinių mažumų atstovai Seime pareiškė nepasitikėjimą A. Voldemaro Vyriausybei. Prezidentas, pasirėmęs Konstitucija, paleido Seimą. Kiti rinkimai įvyko tik 1936 m. • Beveik per visą A. Smetonos valdymo laikotarpį išliko karo padėtis, kurią lėmė valdžios siekis turėti veiksmingą opozicijos slopinimo priemonę. Esant karo padėčiai, komendantai turėjo teisę nusižengusius arba įtariamus asmenis bausti administracine tvarka, t. y. be teismo. • 1936 m. A. Smetona paskelbė Draugijų įstatymą, kuris vidaus reikalų ministrui leido „valstybės ir tautos saugumo sumetimais" uždaryti bet kurią partiją, organizaciją, draugiją. Po šio įstatymo įsigaliojimo Lietuvoje teliko dvi partijos - legaliai veikusi Lietuvių tautininkų sąjunga ir pogrindyje LKP.

Kodėl Vokietijoje pradėjo reikštis nacistų partija

• 1929 m. kilusi pasaulinė ekonominė krizė ypač aštriai užgriuvo Vokietiją. Ji pakeitė vokiečių politines nuostatas. Pramonės gamyba krizės metu sumažėjo beveik perpus. Bedarbių skaičius siekė 5-7 mln. • Daugelis vokiečių dėl krizės, nedarbo, skurdo kaltino vyriausybę. Vokietijoje atsirado naujos jėgos, asmenybės, vyriausybės, galinčios nugalėti sunkumus ir pakeisti susidariusią situaciją, pagerinti išties labai sunkų milijonų vokiečių gyvenimą, poreikis. Šiam vaidmeniui, daugelio manymu, puikiausiai tiko Hitleris, žadantis išspręsti visas problemas: duoti darbo, duonos, net alaus ir dešrelių, sustiprinti ir išaukštinti Vokietiją.

Masinė valstiečių kolektyvizacija

• 1929 m. prasidėjo masinis kolūkių steigimas ir „išbuožinimas". Į kaimus iš miestų buvo siunčiami partijos aktyvistai, kurie kurstė varguomenę prieš pasiturinčius kaimynus, vadinamuosius „buožes". Iš „buožių" buvo atimamas visas turtas, jie patys tremiami į Rusijos Šiaurės, Uralo, Kazachstano, Sibiro platybes. • „Išbuožinami" neretai būdavo ir vidutiniai bei vargingi valstiečiai, apkaltinti „ryšiais su buožėmis". Kolektyvizacija ir „išbuožinimas" sparčiausiai buvo vykdomi ten, kur vyravo grūdų ūkis. • Atrodė, jog kolektyvizacija visiškai sugriaus žemės ūkį ir prasidės visuotinis badas. Tada Stalinas ryžosi laikinai atsitraukti. 1930 m. pradžioje jis paskelbė straipsnį „Apsvaigimas nuo laimėjimų", kuriame veidmainingai piktinosi, kad kolektyvizacija vykdoma prievarta, kaitino skubotumu vietos partinius vadovus, apšaukė juos bukapročiais. Valstiečiams buvo leista išeiti iš kolūkių ir tuo daugelis jų pasinaudojo. Tačiau išeinantiems buvo kliudoma savarankiškai ūkininkauti. Tęsėsi ir trėmimai. Jau 1932 m. buvo sukolektyvinta beveik du trečdaliai valstiečių. Iš kolūkiu grūdus valdžia atimdavo dažnai nieko nepalikdama maistui. 1932 m. pabaigoje - 1933 m. prasidėjo badas, mirė 4 mln. valstiečių. • SSRS valdžia neigė žinias apie badą, tačiau sumažino privalomų paruošų normas, kolūkiečiams už darbą pradėta duoti po truputį grūdų. Asmeniniam naudojimui jiems buvo paskirti sodybiniai sklypai, iš kurių vargais negalais prasimaitindavo. Tuo metu valstybė beveik veltui paimdavo iš kolūkių jai reikalingus produktus, milijonai „išbuožintųjų" ir kolūkiečių paliko gimtąsias vietas ir tapo nekvalifikuotais darbininkais, kurių reikėjo naujoms statyboms.

Didžioji 1929-1933 m. krizė

• 1929 m. spalio pabaigoje Niujorko biržoje smarkiai krito akcijų kursas. Vėliau tai pasikartojo ir kitose pasaulio biržose. Prasidėjo pasaulinė ekonomikos krizė. Katastrofiškai sumažėjo pramonės gamyba. • Žemės ūkio gamyba nusmuko kone trečdaliu. • Smarkiai padaugėjo žmonių, netekusių darbo ir niekaip negalinčių jo rasti.

Nacistų atėjimas į valdžią

• 1930 m. prezidentas paleido lik 1928 m. išrinktą Reichstagą. Nauji rinkimai atnešė sėkme, komunistams ir ypač nacistams, kurie gavo 18 proc. balsų ir iš devintos vietos pakilo į antrą. • Sudaryta vyriausybė nepajėgė įveikti krizės. 1932 m. parlamentas buvo dar kartą paleistas. Liepas mėnesio rinkimuose nacistai gavo net 38 proc. balsų. VNSDP tapo stipriausia parlamento partija, o vienas išjos vadų - H. Geringas - Reichstago pirmininku. • Pasikeitus padėčiai buvo panaikintas ŠA draudimas. ŠA rudmarškiniai siautėjo nebaudžiami. Padirbęs kelis mėnesius, tais pačiais 1932 m. Reichstagas vėl buvo paleistas. Lapkričio mėnesio rinkimuose Hitleris ir jo bendražygiai gavo mažiau balsų nei ankstesniuose - 33 proc., tačiau VNSDP išliko pati didžiausia parlamentinė partija. Naujoji vyriausybė buvo suformuota be nacistų, bet ji išsilaikė tik mėnesį.

Pilietinis karas Ispanijoje - priešistorė

• 1931 m. pavasarį stiprėjant judėjimui prieš monarchiją, karalius Alfonsas XIII išvyko į užsienį, ir Ispanija buvo paskelbta Respublika. • Naujoji vyriausybė įvedė daug demokratinių laisvių, pažadėjo vykdyti žemės bei kitas reformas, apriboti Katalikų bažnyčios įtaką. • Vyriausybės nuostatą Katalikų bažnyčios atžvilgiu savaip suprato anarchistai, kurie degino bažnyčias bei vienuolynus. Valdžia nesistengė anarchistų pažaboti. Toks demokratinės vyriausybės požiūris, jos antiklerikalizmas atvėrė bedugnę tarp jos ir dalies tikinčiųjų. • 1936 m. vasario mėn. buvo surengti Kortesų rinkimai. Juose daugumą laimėjo iš kairiųjų respublikonų, socialistų ir komunistų sudarytas Liaudies frontas, kurio programa nebuvo revoliucinė. Į naują vyriausybę nepateko nei komunistų, nei socialistų. Konservatyvios jėgos nerimavo, kad Ispanijoje įsigalės proletariato diktatūra. Fašistai falangininkai pradėjo rengtis ginkluotam sukilimui.

Hitlerio tapimas reichskancleriu

• 1933 m, sausio 30 d., po eilinės vyriausybės krizės, prezidentas P. Hindenburgas pavedė A. Hitleriui suformuoti vyriausybę - Hitleris paskiriamas reichskancleriu. • Hitlerio suformuota vyriausybė buvo koalicinė. Ją sudarė VNSDP ir jai artimų Vokiečių liaudies partijos ir „Plieno šalmo" atstovai. • Todėl Hitleris, remdamasis savo, kaip reichskanclerio, teise, pareikalavo paleisti Reichstagą. Nauji rinkimai buvo paskirti 1933 m. kovo 5 d. Laikas iki rinkimų buvo išnaudotas politiniams priešininkams fiziškai sutriuškinti. • 1933 m. vasario 27-osios naktį naciai padegė Reichstagą, o kaltę primetė komunistams—neva tai esanti perversmo pradžia. Hitleris pareikalavo, kad prezidentas Hindenburgas pasirašytų ypatingąjį „Tautos ir valstybės apsaugos" įstatymą, kuris „laikinai" panaikino pagrindines piliečių laisves ir teises. Vokietijoje siautėjo SA galvažudžiai.

NKVD

• 1934 m. OGPU buvo pertvarkyta į Vidaus reikalų liaudies komisariatą, kuris gavo dar daugiau teisių. • NKVD tapo Stalino įrankiu vykdant terorą jau pačioje komunistų partijoje. 1936 m. buvo sušaudyti Kamenevas ir Zinovjevas. 1938 m. - Bucharinas. 1937 m. nuteisti mirti ir nužudyti aukšto rango kariškiai, melagingai apkaltinti ryšiais su Vokietijos žvalgyba. Žinomiausi iš jų buvo maršalas M. Tuchačevskis ir lietuvis J. Uborevičius. Iš viso 1937-1939 m. buvo sušaudyta ar uždaryta į koncentracijos stovyklas daugiau kaip milijonas žmonių - partinio aparato, administracijos, ūkinių darbuotojų, kariškių ir eilinių piliečių.

Italijos užsienio politikos agresyvumas

• 1935 - 1936 m. Italijos žygis į Etiopiją. • 1939 m. balandžio 17 d. italų kariuomenė užgrobė Albaniją.

Ketvirtasis seimas

• 1936 birželio mėn išrenkamas IV-asis seimas: - Ketvirtasis seimas buvo išrinktas po devynerių metų pertraukos. - XX a. 4-ojo dešimtmečio viduryje, tebesitęsiant ūkininkų neramumams Suvalkijoje, gyventojams ir opozicinėms partijoms vis aktyviau keliant naujo Seimo rinkimų idėją, imta dažniau kalbėti apie būtinybę sušaukti Seimą. - Nedemokratiniuose rinkimuose į IV Seimą buvo išrinkti 49 parlamento nariai, iš jų 42 atstovavo Lietuvių tautininkų sąjungai, 3 nariai atstovavo Klaipėdos kraštui. - IV Seime nebuvo moterų, taip pat ir frakcijų - Seimo pirmininkas - Konstantinas Šakenis - Prezidentas - Antanas Smetona - Seimo darbą smarkiai ribojo Respublikos Prezidento išleisti įstatymai. Seimas negalėjo savarankiškai parengti Seimo statuto. Seimo vaidmuo buvo smarkiai apribotas 1938 m. Konstitucijos.

Pilietinis karas Ispanijoje - pradžia

• 1936 m. liepos mėn. Ispanijoje ir jai priklausančioje Maroko dalyje prasidėjo kariuomenės maištas. Maišto vadai tikėjosi lengvos pergalės, bet Respublikai liko ištikima beveik visa aviacija ir laivynas, net dalis sausumos kariuomenės. Madride ir Barselonoje apsiginklavę darbininkai perversmą nuslopino. Karinis maištas virto 32 mėnesius trukusiu pilietiniu karu. • Sukilėliai dažnai supaprastintai vadinami fašistais, bet iš tikrųjų falangininkai sudarė mažąją jų dalį. Kiti buvo monarchistai, dešinieji katalikai. • Pats sukilėlių vyriausybės ir jų ginkluotųjų pajėgų vadovas generolas Franciskas Frankas nesilaikė fašistų pažiūrų. Jis tik naudojosi falangos, kaip gerai organizuotos jėgos, parama. Respublikos gynėjai buvo ne tokie vieningi kaip sukilėliai. Frankas valdė pats vienas, o Respublikos vyriausybės dažnai keitėsi.

Austrijos anšliusas

• 1938 m. vasario mėn. Hitleris pareiškė, kad jis nutarė prijungti Austriją. Austrijos patriotai, norėdami užbėgti tam už akių, pabandė suorganizuoti plebiscitą nepriklausomybės klausimu. Nemaža dalis austrų buvo prieš susijungimą su Vokietija. Balsavimas tai galėjo akivaizdžiai parodyti, todėl Hitleris pareikalavo jį atšaukti. • 1938 m. kovo 13 d. Vermachto daliniai įžengė į Austriją, tą pačią dieną į užgrobtą šalį atvyko Hitleris. Beveik 7 milijonus gyventojų turinti valstybė tapo Trečiojo Reicho dalimi. Tik SSRS pasmerkė Austrijos okupaciją.

Pilietinis karas Ispanijoje - pabaiga

• 1939 m. balandžio 1 d- buvo paskelbta pilietinio karo pabaiga. Kare žuvo apie 640 tūkstančių žmonių, o nugalėtojai vykdė griežtas represijas. Visos respublikoniškos partijos buvo uždraustos ir, išskyrus komunistus, nutraukė veiklą Šalyje. • Ispanijoje keliems dešimtmečiams įsigalėjo generolo Franko diktatūra. Diktatorius gavo visą įstatymų leidžiamąją ir vykdomąją valdžią. Frankas buvo valstybės ir vyriausybės galva, tvirtino įstatymus, skyrė ministrus, aukštuosius valdininkus, karininkus ir net vyskupus. Jis turėjo beveik neribotą valdžią ir išlaikė ją iki mirties. Daug įtakos turėjo Katalikų bažnyčia, kuri pilietiniame kare aktyviai rėmė Franko šalininkus. • Frankas išvengė Ispanijos dalyvavimo Antrajame pasauliniame kare Vokietijos pusėje. Jau per Antrąjį pasaulinį karą Frankas išplėtė ekonomikos ir socialinių santykių reguliavimą. Tai nualintoje šalyje sudarė galimybes išvengti masinio bado.

1926 m. rinkimai ir vidaus politikos pasikeitimas

• Antrasis Seimas baigė savo kadenciją 1926 m. kovo mėn. Naujo, trečiojo Seimo rinkimai buvo paskirti 1926 m. gegužės 8-10 d. Trečiojo Seimo rinkimuose pirmą kartą dalyvavo ir Klaipėdos krašto gyventojai. • Prieš rinkimus opozicinės partijos — valstiečiai liaudininkai, ūkininkai ir tautininkai - sudarė koaliciją. Ši koalicija gavo daugiausiai balsų, bet viena negalėjo sudaryti Vyriausybės. Vyriausybė buvo suformuota valstiečių liaudininkų, socialdemokratų ir tautinių mažumų (gudų. žydų, vokiečių ir lenkų) koalicijos pagrindu. • Naujai išrinkto Seimo nutarimu buvo panaikinta karo padėtis. Nustojo galios ir ypatingieji valstybės apsaugos įstatymai, varžantys piliečiams suteiktas konstitucines laisves. Iš kalėjimų buvo paleisti politiniai kaliniai, tarp jų ir komunistai. Vyriausybė svarstė galimybę sumažinti kariuomenę, nebemokėti algų kunigams. Pastarieji kairiųjų valdžios ketinimai priešiškai nuteikė dvasininkus ir dalį karininkų.

Valstybės, praradusios nepriklausomybę iki II pasaulinio karo

• Austrija - Austrijos anšliusas 1938 m. kovo 13 d. • Čekoslovakija - 1939 m. Čekijos užėmimas • Albanija - 1939 m. balandžio 17 d. • Etiopija - 1935 - 1936 m.

Baltijos Šalių tarpusavio santykiai

• Baltijos šalys stengėsi užmegzti artimą politini bendradarbiavimą. 1919 m. Paryžiuje ir Rygoje įvyko pirmieji Lietuvos. Latvijos ir Estijos, vėliau ir Suomijos, atstovų pasitarimai, kurie buvo tęsiami Helsinkyje, iki pat 3-iojo dešimtmečio pabaigos Suomija siekė užmegzti kuo glaudesnius santykius su kitomis Baltijos valstybėmis ir Lenkija. Ji norėjo užsitikrinti paramą Sovietų Rusijos grėsmės atveju. • Sudaryti galimą sąjungą trukdė Lenkijos ir Lietuvos konfliktas dėl Vilniaus. 1921 m. Rygoje ir Kaune vyko Estijos, Latvijos ir Lietuvos užsienio reikalų ministrų konferencija, mėginusi išspręsti sąjungos sudarymo problemas. Tos pastangos tada nedavė vaisių. Tiesa. 1923 m. lapkričio l d. Taline pasirašyta Latvijos ir Estijos politinės ir karinės sąjungos sutartis, susitarta ekonominiais ir muitų klausimais. Tai buvo lyg Baltijos sąjungos branduolys. Pagaliau 1934 m. Lietuvos pasiūlymu pavyko parengti trijų valstybių- Estijos, Latvijos ir Lietuvos politinio bendradarbiavimo, vadinamąją Baltijos Santarvės sutartį. Ji buvo pasirašyta Ženevoje 1934 m. rugsėjo 12 d.

Vokietijos ir Italijos sudarytos sąjungos

• Berlyno-Romos ašis 1936 m. • Plieno paktas 1939 m. Italija ir Vokietija vykdė panašią (agresyvią) užsienio politiką.

Vyriausybių priemonės krizei įveikti

• Didžioji 1929-1933 m. krizė rodė, kad kapitalizmas nebegali išsilaikyti „privačios iniciatyvos laisvės" pagrindu. Išeitis galėjo būti tik valstybinis ekonomikos ir socialinių santykių reguliavimas - etatizmas. Krizės metais įvairūs valstybinio reguliavimo būdai jau buvo taikomi visose Vakarų šalyse. • Valdžia primetė verslininkams antikrizinių priemonių programą. Valstybės lėšomis buvo finansuojami didelio masto viešieji darbai: aplinkos tvarkymas, kanalų gilinimas ir valymas, kelių tiesimas. Viešieji darbai daugeliui bedarbių tapo pragyvenimo šaltiniu. • F. Ruzveltas paskelbė „naująjį kursą" (anglų k. - New deal). Jo esmė - didelė programa priemonių, įtvirtinančių valstybės vaidmenį ekonomikoje. Ruzvelto vyriausybė įvedė griežtą valstybės kontrolę bankams. Tai turėjo užkirsti kelią piktnaudžiavimams ir apsaugoti nuo bankrotų, kurie prarydavo indėlininkų santaupas (buvo įteisintas valstybinis indėlių draudimas). Taip pat nustatė sąžiningos konkurencijos taisykles pramonėje bei prekyboje ir laikiną kainų kontrolę. Jungtinės Amerikos Valstijos labai išplėtė viešuosius darbus, finansuojamus iš valstybės biudžeto. • 1934-1939 m. Ruzvelto iniciatyva JAV Kongresas priėmė darbo laiko apribojimo, minimalaus darbo užmokesčio, vaikų darbo uždraudimo įstatymus, taip pat įstatymą dėl darbo santykių. Pastarasis išplėtė darbininku teises kurti profsąjungas ir sudaryti kolektyvines sutartis su įmonininkais. Buvo diegiama valstybinė socialinio draudimo sistema, įvestos nedarbo pašalpos, išplėstas aprūpinimas pensijomis. „Naujojo kurso" politika padėjo įveikti krizę ir sumažinti socialinį įtampą, bet gamybos augimas buvo lėtas.

Didžiosios Britanijos ekonominė situacija tarpukariu

• Didžioji Britanija nuo karo nukentėjo mažiau negu Prancūzija: žuvusiųjų ir sužeistųjų skaičius siekė atitinkamai 747 tūkst. ir 1 720 tūkst. žmonių. Tačiau anglai kare prarado didelį savo prekybos laivyno dalį ir įsiskolino Jungtinėms Amerikos Valstijoms. Svaro sterlingų vertė karo ir pirmaisiais pokario metais nukrito trečdaliu. 1925 m. buvo pasiektas ikikarinis svaro sterlingų kursas. Tai atitiko finansininkų interesus, bet apsunkino anglų prekių eksportą ir tapo viena iš lėto pramonės gamybos augimo priežasčių.

Didžioji Britanija ir Prancūzija tarpukario metais

• Dviem laimėjusioms Pirmąjį pasaulinį karą valstybėms Didžiajai Britanijai ir Prancūzijai -jo padariniai buvo sunkūs. Ypač brangiai pergalė atsiėjo Prancūzijai. Mūšių laukuose žuvo 1,4 mln. prancūzų, sužeista 2,6 mln., iš jų 600 tūkst. liko invalidai. Labiausiai karo veiksmai nusiaubė supramoninta, šiaurės rytinę šalies dalį. Ten buvo sugriauta beveik 10 tūkst. fabriku ir kasyklų. Prancūzija įklimpo į skolas Jungtinėms Amerikos Valstijoms.

Nacistų socialinė politika

• Eiliniai vokiečiai, kuriems nerūpėjo politika, ypač buvę, bedarbiai, buvo patenkinti nacių politika. Tai nulėmė ekonominės padėties pagerėjimas, stabiliai mažėjantis nedarbas. • Vokiečiai buvo dėkingi Hitleriui už suteiktą pragyvenimo šaltinį, atkurta. Vokietijos didybę ir geresnio gyvenimo viltis. Taip pat: - Kariuomenės įvedimas į demilitarizuotą Reino zoną - 1936 m. kovo 7 d. - F. Franco fašistinių pajėgų rėmimas Ispanijos pilietiniame kare; - Austrijos anšliusas - 1938 m. kovo 13 d. - Miuncheno susitarimas - 1938 m. rugsėjo 28 d. - Sudetų krašto užėmimas - 1938 m. spalio 1 d. - Čekijos okupacija - 1939 m. kovo 16 d - Klaipėdos krašto prijungimas - 1939 m. kovo 23 d.

Versalio taikos sutarties teritorinės sąlygos Vokietijai

• Elzasas ir Lotaringija - atitenka Prancūzijai; • Vokietijai uždrausta jungtis su Austrija; • Teritorija tarp Rytų Vokietijos ir Rytų Prūsijos atitenka Lenkijai (Lenkijos koridorius); • Dancigas (Gdanskas) gauna laisvojo miesto statusą ir prižiūrimas Tautų Sąjungos; • Memelland'as Rytų Prūsijoje (liet. Klaipėdos kraštas) perduotas Antantės šalims, vėliau - Tautų Sąjungai (administruoja Prancūzija); • Saar'o sritis (turtinga anglimis) 15-kai metų atitenka Prancūzijai; • Nedidelės Eupeno ir Malmedi apygardos atitenka Belgijai; • Dalis Šlezvigo - Kolšteino perduota Danijai; • Visos Vokietijos kolonijos buvo nusavintos Tautų Sąjungos ir mandato teisėmis perimtos Britanijos ir Prancūzijos; • Demilitarizuota Reino sritis.

Fašistų siekiai

• Fašistai siekė vieni valdyti visuomenę ir nepripažino jokių kitų autoritetų. Fašistai labai stengėsi pagerinti šalies ekonominę situaciją. • Mafija, ilgų laiką Italijoje vaidinusi svarbų vaidmenį ir buvusi valstybe valstybėje, buvo sunaikinta, o jos vadovai pasodinti į kalėjimus arba priversti slapstytis. • Visa tai skatino pramonės augimą. Žmonės gavo darbo. Išaugo pasėlių plotai. Valstiečiai išaugindavo tiek kviečių, kad jų nebereikėjo importuoti. Buvo išplėstos ir socialinės programos. • Fašistui svarbiausia vertybė - nacija. Kiekvienas italas - nacijos dalis. Tai ir nulėmė populiarią Musolinio socialinę politiką

Fašizmas

• Fašizmo pavadinimas kilęs iš lotyniško žodžio fascio, t. y. ryšulys. Fašina tapo Italijos fašistų ženklu, reiškusiu vienybę, jėgą, teisingumą, senųjų Romos tradicijų tąsą. • Valstybė ir nacija fašistų ideologijoje yra didžiausios vertybės, kurioms turi tarnauti visuomenė. Valstybė ir nacija fašistui - viskas, o asmuo, jo laisvė — niekas. Visų šalių fašistai pabrėždavo savo tautos išskirtinumą.

Suomijos tapimas nepriklausoma

• Greičiausiai susidariusia padėtimi pasinaudojo Suomija, turėjusi Rusijos imperijoje labai plačią autonomiją ir laisvo politinio gyvenimo patirtį. Suomijos seimas 1917 m. gruodžio 6 d. paskelbė šalį nepriklausoma respublika. Ją greitai pripažino Rusijos bolševikų vyriausybė, bet 1918 m. sausio mėn. Suomijoje prasidėjo pilietinis karas. Pietinėje šalies dalyje, taip pat sostinėje Helsinkyje valdžią paėmė kairieji socialdemokratai, artimi rusų bolševikams, sukūrę Raudonąją gvardiją, remiami darbininkų ir smulkiųjų valstiečių- nuomininkų. Tačiau tautinės Suomijos jėgos, palaikomos nedideliu Vokietijos kariuomenės dalinių, po kelis mėnesius trukusių kovų sutriuškino „raudonuosius". • Jausdami pavojų iš kaimynės Sovietų Rusijos suomiai priėmė konstituciją, demokratinę parlamentinę sistemą siejančią su stipria prezidento valdžia. Laisvai veikė visos politinės partijos, išskyrus komunistus. • Ekonominiai sunkumai, komunistų veiklos suaktyvėjimas lėmė tautinio judėjimo „Lapua" susikūrimą, raginusį pertvarkyti valstybės gyvenimą Italijos pavyzdžiu. Sekdami Musoliniu judėjimo dalyviai organizavo „Valstiečių žygį" į Helsinkį, o 1932 m. mėgino pradėti sukilimą vyriausybei nuversti. „Lapua" judėjimas buvo uždraustas, o atgaivintas kitu pavadinimu veikė legaliomis priemonėmis ir beveik prarado įtaką. Suomija išliko parlamentinė demokratinė valstybė.

Antisemitizmas

• Hitleriui atėjus į valdžią, antisemitizmas tapo oficialia valstybės politika. Prasidėjo negailestingas žydu persekiojimas. • 1935 m. priimtas įstatymas, siekęs garantuoti "Vokiečių garbės ir kraujo apsaugą. Taip vadinamaisiais Niurnbergo įstatymais priimta: - Žydai negalėjo būti Vokietijos piliečiai; - Draudžiamos žydų ir vokiečių santuokos; - Sudaromos sąlygos masiniams pogromams; - Sudaromos sąlygos pirmųjų getų atsiradimui, kuriuose valdžios nurodymu turėjo apsigyventi žydai.

Diktatūros kūrimas Vokietijoje

• Jau pirmame Reichstago posėdyje, 1933 m. kovo 23 d., buvo priimtas „Tautos ir valstybės skurdžios padėties likvidavimo" įstatymas. Vyriausybė gavo teise, leisti įstatymus, net neatitinkančius konstitucijos. • Kanclerio Hitlerio įgaliojimai dar labiau išaugo 1934 m. rugpjūčio mėn. mirus prezidentui. Prezidento ir kanclerio postai buvo sujungti. Hitleris tapo ir armijos vadovu. Kariškiai turėjo prisiekti ne savo valstybei, o asmeniškai „fiureriui Adolfui Hitleriui". • Balandžio mėnesį priimtas sprendimas dėl visų valstybės tarnautojų žydų ir politiškai nepatikimų atleidimo iš darbo. Kitą dieną po iškilmingo gegužės 1-osios minėjimo buvo suimti ir išsiųsti į koncentracijos stovyklas profsąjungų lyderiai. Liepos mėnesį valstybinėse įstaigose įvestas nacistų sveikinimasis. Greitai išnyko nefašistinė spauda.

1926 m. gruodžio perversmo priežastys

• K. Griniaus prezidentavimo laikotarpis kėlė nerimą konservatyviosioms politinėms jėgoms. Tautininkų lyderiai (A. Smetona, A. Voldemaras), laviravę tarp krikščionių demokratų ir socialdemokratų, nebeturėjo progos užimti svarbiu Vyriausybės postų. • Spaudoje tautininkai pageidavo suteikti daugiau valdžios prezidentui, simpatizavo monarchijai; parlamentarizmo blogybe laikė tai, jog valstybės likimas atiduotas partijoms, kurios atstovauja tik tam tikrai tautos daliai, o ne visai tautai. • 1926 m. rugsėjį susikūrė penkių karininkų komitetas, kuris rengė perversmą. Apie pasirengimą žinojo ir jam pritarė tautininkai ir krikščionys demokratai.

1935 m. ūkininkų streikas

• Ketvirtojo Seimo rinkimus pagreitino 1935 m. ūkininkų streikas. • 1935-1937 m. Lietuvoje, daugiausia Užnemunėje, vykę streikai, paskatinti žemų produktų supirkimo kainų ir lėtai atsigaunančios šalies ūkio būklės bei netiesiogiai - autoritarinio režimo nelankstumo. Pagrindiniai ūkininkų bruzdėjimo tikslai buvo ekonominės padėties gerinimas ir rinkimų į Seimą organizavimas

Pilietinis karas Ispanijoje - eiga

• Komunistai Ispanijos Respublikoje tikrai įgijo didelę įlaką. Jų veikėjai užėmė ministrų postus, vadovavo kariniams daliniams. Komunistų populiarumui daug padėjo tai. kad SSRS buvo vienintelė didžioji valstybė, besąlygiškai remianti Respublikos vyriausybę, tiekianti ginklų (taip pat tankų ir lėktuvų), siunčianti patarėjų. • Karo eiga buvo permaininga, tačiau pamažu persvarą įgijo sukilėliai. 1937 m. rudenį jų valdžioje atsidūrė visa vakarinė Ispanijos dalis. 1938 m. pavasarį frankininkai prasiveržė prie Viduržemio jūros. Respublikos teritorija buvo perkirsta pusiau, nuo pagrindinės jos dalies atskirta Katalonija. 1939 m. vasario mėn. frankininkai užėmė Katalonija. Pasidarė aišku, jog Respublikos pralaimėjimas neišvengiamas.

Latvijos nepriklausomybės siekimas

• Latvijoje 1918 m. lapkričio 18 d. Tautos taryba paskelbė šalies nepriklausomybę. Tačiau 1919 m. pavasarį šalyje buvo net trys besivaržančios vyriausybės: tautinė, bolševikų, provokiška. • 1919 m. sausio pradžioje latvių raudonieji šauliai ir kiti Raudonosios armijos daliniai užėmė beveik visą Latviją, išskyrus Liepojos regioną. Tačiau nesulaukusi didesnio krašto gyventojų pritarimo sovietų valdžia ilgiau išsilaikyti nepajėgė. • Latvijos padėtį sunkino vokiečių karinių dalinių veiksmai. Jie kovojo su bolševikais, bet drauge stengėsi įtvirtinti Latvijoje vietos vokiečiams palankią valdžią. Todėl teko pradėti kovą ir su bermontininkais. Mūšiuose prieš juos latvių tautinę vyriausybę parėmė Didžiosios Britanijos ir Prancūzijos karo laivai. tada buvę, Baltijos jūroje, ir estų kariuomenė. Bermontininkai buvo sumušti ir nustumti Lietuvos link. Nepriklausomybės kovos baigėsi. 1920 m. rugpjūčio 11 d. Rygoje pasirašyta sutartis su Sovietų Rusija, kuri pripažino Latvijos nepriklausomybę ir sienas. • 1920 m. balandžio mėn. buvo išrinktas Steigiamasis Seimas, jis priėmė Latvijos konstituciją. Iki 1934 m. Latvija buvo parlamentinė respublika. Seimas rinko prezidentą, turėjusį nedidelių įgaliojimų.

Tarpukario Lenkijos istorija

• Lenkija buvo didžiausia ir stipriausia iš susikūrusių po Pirmojo pasaulinio karo valstybių. • Bolševikų valdžia laikė Lenkiją kliūtimi komunizmui plisti į vakarus ir siekė paversti ją sovietine respublika. • Tuo tarpu Lenkijos valstybės viršininkas (prezidentas) ir vyriausiasis ginkluotųjų pajėgų vadas Juzefas Pilsudskis (1867-1935) planavo sudaryti Europos rytuose Lenkijos. Baltarusijos, Ukrainos, Lietuvos ir galbūt Latvijos valstybių konfederaciją, kuri būtų galėjusi atremti tiek Rusijos, tiek ir Vokietijos revanšo veiksmus. • 1921 m. buvo priimta Lenkijos Respublikos konstitucija, kuri suteikė piliečiams demokratinių teisių ir laisvių, tačiau vykdomąją valdžią paliko silpną Seimo akivaizdoje.

Vokiečių liaudies partijos, Strezemano valdymas

• Ministrų kabinetas, kuriam valdant kilo krizė ir buvo užimtas Rūras, atsistatydino. Naujoji vyriausybė, vadovaujama nuosaikios Vokiečių liaudies partijos lyderio G. Strezemano, pakeitė politiką, • Ji, įrodinėdama, kad Vokietija nepajėgi, nors ir norėtų, mokėti reparacijas, išsprendė Rūro problemą. Prancūzai pasitraukė. Vėliau buvo įvykdyta ir finansų reforma. Markė tapo tvirta valiuta. JAV pagal „Daueso planą" 1924-1928 m. suteikė Veimaro Respublikai apie 30 mlrd. markių paskolų. 1929 m. Vokietijos pramonės gamybos apimtis pralenkė ikikarinį lygį 17 proc., o eksportas - daugiau kaip trečdaliu. 3-iojo dešimtmečio pabaigoje Vokietija vėl tapo ekonomiškai galingiausia Europos valstybe

Stalino atėjimas į valdžią

• V. Leninas mirė 1924 m. sausio mėn. Bolševikų partija, 1925 m. pavadinta VKP(b), buvo valdančioji. Visos kitos partijos buvo uždraustos. • Partijos Generaliniam sekretoriui J. Stalinui (1879-1953) pavyko išstumti iš valdžios L. Trockį, kuris pilietinio karo melais vadovavo Raudonosios armijos kūrimui. Stalinas sugebėjo paskirti sau ištikimus asmenis į aukštus postus, tarp jų ir Į saugumą - OGPU. • 1926 m. Trockis, Zinovjevas ir Kamenevas, artimi Lenino bendražygiai, buvo pašalinti iš VKP(b) Politinio biuro, o 1927 m. - ir iš partijos. Trockis griežtai atsisakė nusilenkti Stalinui ir buvo ištremtas iš SSRS, o atgailavę Kamenevas ir Zinovjevas vėl grąžinti į partiją. • Partija nuolat „valyta", šalinti įvairių pakraipų opozicionieriai. „Valymai" kartojosi iki 1939 m. Svarbiausias jų tikslas buvo užgniaužti kitamintystę.

Klaipėdos krašto prijungimas

• Pagal 1919 m. pasirašytą Versalio taikos sutartį Klaipėdos kraštas buvo atskirtas nuo Vokietijos ir laikinai perduotas Didžiosios Britanijos. Prancūzijos, Italijos bei Japonijos žiniai. • Ambasadorių konferencija numatė, jog Klaipėdos kraštas turi būti paskelbtas „laisvąja valstybe", o kol kas 10-15 metu administruojamas Prancūzijos komisaro. Šis nutarimas turėjo įsigalioti nuo 1923 m. Tai reiškė, kad Lietuva neatgaus Klaipėdos. Dėl šių priežasčių Lietuvos Vyriausybė nutarė organizuoti Klaipėdos krašto gyventojų sukilimą ir prijungti kraštą prie Lietuvos. • Lietuvos karinė vadovybė pasiuntė geležinkeliu kelis reguliarios kariuomenės dalinius ir savanorius (apie l 000 karių). Kariai buvo perrengti civilių drabužiais. 1923 m. sausio 10 d. jie perėjo krašto sieną. 1923 m. sausio 15 d. sukilėliai įžengė į Klaipėdą, užėmė prefektūrą, kur buvo komisaro G. Petisnė būstinė. Po trumpo susišaudymo buvo sudarytos paliaubos. Žuvo 20 savanorių ir 2 prancūzų kareiviai. • 1923 m. sausio mėn. į Klaipėdos uostą atplaukė šeši Didžiosios Britanijos ir Prancūzijos karo laivai. Šių šalių atstovai Kaune įteikė Lietuvos Vyriausybei protesto notas. Bet ji teigė neturinti nieko bendra su sukilėliais. Tik po ilgų derybų 1924 m. gegužės 8 d. Paryžiuje buvo pasirašyta Lietuvos, Didžiosios Britanijos, Prancūzijos, Italijos ir Japonijos vyriausybių atstovų Klaipėdos krašto perdavimo Lietuvai konvencija.

1926 gruodžio perversmo eiga

• Perversmas prasidėjo gruodžio 17 d. 2 vai. Antrasis pėstininkų pulkas buvo išvestas iš kareivinių. Perversmininkai iš kalėjimo paleido V. Grigaliūną-Glovackį ir P. Plechavičių. Kauno miesto komendantu buvo paskirtas pulkininkas V. Grigaliūnas-Glovackis, o majoras P. Plechavičius tapo vyriausiuoju perversmo vadu. laikinuoju visos Lietuvos diktatoriumi. • Perversmo dalyviai užėmė Krašto apsaugos ministerijos rūmus. Kauno komendantūrą, paštą ir centrine, telefono-telegrafo stotį. Gruodžio 17d. 3 vai. 15 min. buvo apsuptas Seimas, Prezidentūra. Kelios dešimtys karininkų įsiveržė į Seimo posėdį, svarsčiusį 1927 m. biudžetą ir įsakė išsiskirstyti. Visi ministrai buvo suimti savo butuose ir izoliuoti kariuomenės štabe. Prezidentas K. Grinius buvo internuotas pačioje Prezidentūroje, jam buvo neleista susisiekti su Vyriausybės nariais. M. Sleževičiaus ministru kabinetas atsistatydino. • Gruodžio 18 d. prezidento pareigų atsisakė ir K. Grinius. Prieš tai pastarasis patvirtino naujojo ministro pirmininko A. Voldemaro sudarytą kabinetą. • Gruodžio 19 d. paskubomis buvo sušauktas nepaprastasis Seimo posėdis, kuris truko tik vieną valandą. Posėdyje dalyvavo tik 43 atstovai: daugiausiai krikščionys demokratai ir trys tautininkai, Įvyko naujo respublikos prezidento rinkimai: 38 balsais išrinktas A. Smetona.

Fašizmo Italijoje atsiradimas

• Pirmaisiais pokario metais Italiją apėmė ekonominė ir politinė krizė. Šalyje stiprėjo kairiųjų partijų pozicijos. 1921 m. susikūrė komunistų partija. Visoje šalyje kovai su vyriausybe ir komunistais steigėsi fašistų būriai. 1921 m. lapkričio mėn. fašistai pasiskelbė partija. Jos vadu - duče - tapo B. Musolinis. Situacija šalyje buvo panaši į pilietinį karą. • Jo vadovaujama frakcija parlamente turėjo 36 vietas, t. y. apie 7 proc. Parlamentiniu būdu valdžios fašistai gauti negalėjo, todėl jie suorganizavo žygį į Romą. 1922 m. spalio 27 d. iš Neapolio Romos link patraukė 40-50 tūkst. smogiku. Vyriausybės kariuomenė galėjo juos be vargo išblaškyti, bet toks įsakymas nebuvo duotas. Tada daug kam atrodė, kad fašistai išves šalį iš krizės, sustabdys kylančią revoliuciją. Karalius Viktoras Emanuelis III 1922 m. spalio 29 d. pranešė Musoliniui, kad jam pavedama suformuoti vyriausybę.

Miuncheno susitarimas

• Po Austrijos užgrobimo labai pablogėjo Čekoslovakijos strateginė padėtis. Dabar ją iš trijų pusių supo Vokietija. Čekoslovakijoje gyveno beveik 3 mln. vokiečių, daugiausiai Sudetų srityje. • Čekoslovakija buvo ekonomiškai ir kariškai stipri valstybė. Be to, 1935 m. ji buvo pasirašiusi susitarimus su SSRS ir Prancūzija, todėl karo atveju galėjo sulaukti pagalbos. Įvyko keletas Hitlerio susitikimų su Didžiosios Britanijos premjeru N. Čemberlenu. Šis pažadėjo neremti Čekoslovakijos. Vėliau šiai pozicijai, pažeisdama įsipareigojimus, pritarė ir Prancūzija. Abi šalys Čekoslovakijai pasiūlė atiduoti Vokietijai rajonus, kuriuose gyveno daugiau kaip 50 proc. vokiečių. Čekoslovakija kaltinta „užsispyrimu ir kliūčių taikai darymu". Tokiomis tarptautinėmis aplinkybėmis 1938 m. rugsėjo 13 d. Vokietijos šalininkai suorganizavo maištą Sudetuose. • 1938 m. rugsėjo 28 d. Miunchene susitiko Didžiosios Britanijos, Prancūzijos, Vokietijos ir Italijos vadovai. Jie pasirašė susitarimą dėl Čekoslovakijos. Pastaruoju numatyta, kad Vokietijai turi būti perduoti Sudetai ir kiti pasienio rajonai. Anglijos ir Prancūzijos vadovai manė, kad atidavę Čekoslovakijos dalį Vokietijai jie išvengs karo. Tai buvo klaida. • Čekoslovakijos vyriausybė Miuncheno sąlygas priėmė. Šalis prarado apie penktadalį teritorijos su ten esančiais pasienio įtvirtinimais. Praėjus keliems mėnesiams, 1939 m. kovo 14d., Hitleris Čekoslovakijos prezidentui pateikė ultimatumą. Grasinant nusiaubti Čekoslovakiją, pareikalauta kapituliacijos. Šalies vadovybė nusprendė nesipriešinti.

Vengrijos istorija

• Po Pirmojo pasaulinio karo didžiulius sukrėtimus išgyveno Vengrija, 1918 m. pabaigoje paskelbia nepriklausoma Respublika. Jos nepripažino Antantės valstybės ir ruošėsi atimti visas teritorijas, kuriose gyveno bent šiek tiek ne vengrų tautybės žmonių. • Nematydama išeities, Respublikos vyriausybė atsistatydino, ir valdžią paėmė komunistai, su kuriais susijungė socialdemokratai. • 1919 m. kovo mėn. Vengrija buvo paskelbta sovietų respublika. Jos valdžia skubotai nacionalizavo beveik visą pramonę ir žemės valdas, kuriose pradėjo steigti kooperatyvus, užuot jas išdalijusi valstiečiams. • Į Vengriją įsiveržė Rumunijos ir Čekoslovakijos kariuomenės, su kuriomis kovas komunistų Raudonoji armija pralaimėjo. 1919 m. rugpjūčio mėn. sovietų valdžia Vengrijoje žlugo, prieš jos Šalininkus buvo vykdomos represijos, vadinamasis „baltasis teroras". • 1920 m. pradžioje Vengrijoje įvyko parlamento rinkimai, kuriuos laimėjo dešiniosios partijos, atkurta monarchija, bet be karaliaus.

Versalio taikos sutarties finansinės ir ekonominės sąlygos Vokietijai

• Vokietija prisiima visą nuo jos nukentėjusių valstybių karo nuostolių ir netekčių atsakomybę; • Vokietija įsipareigoja mokėti reparacijas, kurios galiausiai sudaro 132 mlrd. aukso markių; • Vokietijai neleidžiama įstoti į Tautų Sąjunga;

Versalio taikos sutarties karinės sąlygos Vokietijai

• Vokietijos kariuomenė apribojama iki 100 000 karių; • Karinis jūrų laivynas gali urėti tik didelius 6 karinius laivus; • Karinis jūrų laivynas negali turėti povandeninių laivų; • Neleidžiama turėti karinių oro pajėgų.

Krikščionių demokratų valdymas Lietuvoje

• Po pirmų rinkimų jie turėjo Seime 38 vietas iš 78. Prezidentu buvo išrinktas krikščionis demokratas Aleksandras Stulginskis. Naujai sudarytai Vyriausybei pritarė tik pusė Seimo narių. Todėl 1923 m. kovo mėn. Prezidentas, remdamasis Konstitucija, Seimą paleido ir paskyrė naujus rinkimus. • Antrasis Seimas išrinktas 1923 m. birželio mėn. Šį kartą krikščionių demokratų blokas gavo absoliučią daugumą - 40 iš 78 vietų. Prezidentu vėl buvo išrinktas A. Stulginskis. Vyriausybei neatidėliojant reikėjo spręsti dvi problemas; derėtis su Vakarų Europos valstybėmis dėl Klaipėdos krašto ir tęsti pradėtą žemės ūkio reformą. • Krikščionys demokratai buvo dažnai kritikuojami dėl jų vykdomos Švietimo politikos, dėl perdėto Katalikų bažnyčios rėmimo. Kunigams buvo paskirtos algos ir jų vedama metrikacija pripažinta valstybės tarnyba. Didžiausia opozicinė jėga krikščionims demokratams buvo Valstiečių liaudininkų sąjunga. Ši partija turėjo daug šalininkų.

Du pagrindiniai politiniai judėjimai Europoje

• Prieš buržuazinį demokratiją kovojo komunistai, kurių veikla kėlė siaubą pasiturintiems gyventojams. Pastarieji reikalavo „tvirtos rankos" valdžios, galinčios pažaboti komunistus, užtikrinti tvarką ir apginti savo valstybės interesus reikalų su užsieniu srityje. • Tvirta valdžia galėjo būti karinė diktatūra, bet jos nerėmė masės. Tokią paramą įgijo naujo tipo diktatūra— fašizmas. Fašizmui palanki aplinkybė buvo po pasaulinio karo atgijęs jėgos garbinimas ir polinkis nesutarimus spręsti prievarta. • Visiems be išimties fašistams buvo būdingas antikomunizmas.

1928 m. konstitucija

• Priimta po Smetonos perversmo - Lietuvos Valstybė yra nepriklausoma demokratinė respublika. - Valstybės valdžią vykdo Seimas, Vyriausybė ir Teismas. - Respublikos Prezidentas skelbia įstatymus. - Respublikos Prezidentas renkamas ypatingų Tautos atstovų 7 metams. - Seimas renkamas 5 metams. - Respublikos Prezidentu gali būti renkamas kiekvienas Lietuvos pilietis, kuris gali būti renkamas atstovu į Seimą ir yra ne jaunesnis kaip 40 metų. - Tas pats asmuo gali būti perrenkamas Prezidentu. - Respublikos Prezidentas turi teisę paleisti Seimą. - Nepaprasta seimo sesija šaukiama jei reikalauja 3/5 dalis atstovų.

1938 m. konstitucija

• Priimta po autoritarinio režimo ir naujo seimo - Lietuvos Valstybė yra respublika. - Respublikos Prezidentas renkamas 7 metams. - Prezidentas gali būti perrenkamas - Respublikos Prezidentu gali būti renkamas kiekvienas Lietuvos pilietis, kuris gali būti renkamas atstovu į Seimą ir yra ne jaunesnis kaip 40 metų. - Respublikos Prezidentą renka Tautos Atstovai. - Prezidentas gali paleisti seimą. Išbuvusį penkerius metus Seimą Respublikos Prezidentas paleidžia automatiškai. - Ministrą pirmininką skiria Prezidentas.

1922 m. konstitucija

• Priimta steigiamojo seimo; - Lietuvos Valstybė yra nepriklausoma demokratinė Respublika. - Respublikos Prezidentą renka Seimas. - Seimas renkamas 3 metams. - Respublikos Prezidentu gali būti renkamas kiekvienas Lietuvos pilietis, kuris gali būti renkamas atstovu į Seimą ir yra ne jaunesnis kaip 35 metų. - Respublikos Prezidentas yra renkamas 3 metams. - Tas pats asmuo negali būti renkamas Respublikos Prezidentu daugiau kaip 2 trijų metų kadencijoms paeiliui. - Nepaprasta seimo sesija šaukiama jei reikalauja 1/4 dalis atstovų. - Respublikos Prezidentas turi teisės paleisti Seimą.

Kaip Stalinas SSRS siekė paversti stipria valstybe

• Reikėjo smarkiai padidinti pramonės gamybą, pastatyti naujų gamyklų, elektrinių, nutiesti naujų geležinkelio linijų. NEP'u buvo pasiektas ikikarinis pramonės ir žemės ūkio gamybos lygis, bet tai Stalino netenkino.

Nacių saugumo tarnybos

• SA - Smogikų būriai - ginti partijos reikalus • SS - Gynybos būriai - asmeninė Hitlerio gvardija • SD - Valstybės saugumo tarnyba • Gestapas - Slaptoji nacistinės Vokietijos valstybės policija

Stalino valdymo metu

• Stambi propaganda, cenzūra; • Teroras; • Vado kultas; • Vienpartinė sistema; • Industrializacija: - Programa paskelbta 1925 m. - Programa pradėta vykdyti 1927 m. - Tikslas - iš agrarinės valstybės virsti industrine valstybe ir pagal pramonės produkciją pasivyti ir aplenkti kapitalistines Vakarų valstybes. - 1929 m. TSRS valdžia patvirtina pirmąjį penkmečio planą (1929-1933 m.). - Pirmenybė teikiama karo pramonei, kitos pramonės šakos laikytos ne tokiomis svarbiomis. • Kolektyvizacija: - Pradedama visoje šalyje 1929 m. - Kuriami kolektyviniai ūkiai (kolūkiai) ir tarybiniai ūkiai. - Siekiama kontroliuoti valstiečius ir jų gamybą. Taip pat pradėjus industrializaciją, agrarinį valstybės ūkį siekta pertvarkyti į pramoninį ūkį. - Kolektyvizacijai pasiekti buvo vykdomas prievartinis pasiturinčių valstiečių (buožių) turto ir žemės nusavinimas bei privalomas darbas kolūkiuose. • Koncentracijos stovyklų sistema GULAG: - Įkurta 1930 m. didėjant kalinių skaičiui. - Tikslas - naudojant kalinių darbo jėgą, pagaminti kuo daugiau produkcijos. - Apie 1,053,829 žmonių mirė Gulag'uose nuo1934 iki 1953 metų. • J. Stalino 1936 m. TSRS Konstitucija; • „Didysis valymas": - NKVD (Vidaus reikalų komisariatui) vadovaujant N. Ježovui (1936-1938 m.) TSRS vykdomos represijos pasiekia neregėtą mastą. - Nukentėjo visi gyventojų sluoksniai ir pats NKVD vadovas N. Ježovas. - Didžiaisiais valymais J. Stalinas siekė, kad civilinę ir karinę valdininkiją sudarytų jaunosios kartos atstovai, auklėti stalinine dvasia, siekė galutinai likviduoti visus „socialiai pavojingus elementus" ir įtvirtinti J. Stalino kultą ir sukurti TSRS stalininę sistemą. • Kultūra - valdžios tarnaitė (socialistinis realizmas);

Musolinio diktatūra

• Tapęs vyriausybės vadovu, Musolinis ėmėsi griauti demokratiną santvarką. Parlamento teises buvo apribotos. Pats dučė galėjo leisti įstatymus. 1924 m. balandžio rinkinius laimėjo fašistai. • Fašistų eiliniai nebaudžiami terorizavo „raudonuosius" • Uždraustos politinės partijos, jų deputatų mandatai paskelbti negaliojantys. Nuo 1928 m. kandidatų į parlamentą sąrašą tvirtino Didžioji fašistų taryba. • Italijoje neliko nefašistinės spaudos, partijų, visuomeninių organizacijų. Buvo įsteigtas ypatingasis teismas valstybei ginti. Teisėjais, vėliau apskritai valdininkais galėjo būli tik fašistai.

Svarbiausi technikos ir gamybos raidos ypatumai

• vyko sparti elektrifikacija; • vis labiau naudojami vidaus degimo varikliai; • žemės ūkio darbai buvo mechanizuojami; • nauji metalai ir lydiniai, ypač aliuminis, buvo taikomi įvairių mašinų, įrengimų ir prietaisų gamybai; • vis dažniau pramonėje ir žemės ūkyje buvo naudojama chemija; • išaugo automobilių pramonė; • telefonas, radijas, kinas, šaldytuvai, skalbimo mašinos, dulkių siurbliai tampa prieinami didesniam gyventojų skaičiui

Čekoslovakijos istorija

• Čekoslovakijos Respublikos konstitucija veikė be didesnių sutrikimų, ji išvengė perversmų ir autoritarizmo. • 1929-1933 m. krizė skaudžiai palietė ir Čekoslovakiją. Pramonės gamyba, lyginant su 1929 m., sumažėjo 40 proc., sunki padėtis buvo ir kaime. • Stiprėjo prieštaravimai tarp Čekoslovakijos vyriausybės ir slovakų nacionalistų, kurie piktinosi savotišku .Jaunesniojo brolio" vaidmeniu bendroje valstybėje, reikalavo Slovakijai savivaldos. • Dar didesnį pavojų kėlė vokiečių, gyvenusių daugiausiai Sudetų srityje, nacistai, kuriems buvo vadovaujama iš Berlyno.